A.Šventickienė nedvejoja, kad dalis jos šiandieninių mokinių taip pat pasirinks pedagogo kelią nesibaimindami sunkumų, iškylančių mokytojams.
– Daug kalbama apie sunykusį mokytojo darbo prestižą. O ką apie mokytojo padėtį visuomenėje manote jūs?
– Nemanyčiau, kad mokytojo prestižas yra labai menkas. Neseniai skaičiau, kad visuomenė visai neblogai pasitiki švietimu. Tačiau jei Švietimo ir mokslo ministerija išsikėlė sau tokį tikslą, labai šaunu.
Tačiau mokytojo prestižo vien ministerija negali pakelti. Manau, kad tai sudėtinis dalykas. Valstybė turėtų rūpintis mokyklų aplinka, jas renovuoti, kad jos būtų gražios, pasirūpinti technologijomis, skirti lėšų vadovėliams, kad jie būtų patrauklūs, kad jų pakaktų. Tačiau patį mokytojo prestižą turėtų kelti pats mokytojas. Jei jis renkasi tokią profesiją, jis turėtų jaustis oriai, susikalbėti su mokiniais, bendradarbiauti su kolegomis.
Be to, visuomenės požiūris į mokytoją turėtų būti šiek tiek atlaidesnis.
– Pasakėte, kad visuomenės požiūris turėtų būti atlaidesnis. Ne pagarbesnis?
– Pagarbą pelno pats žmogus, tai priklauso nuo to, kaip jis elgiasi, kaip bendrauja, ar tesi duotą mokiniams pažadą. Tuomet ir požiūris bus pagarbus.
– Daug jūsų kolegų kalba apie finansinę savo darbo pusę.
– Žmonės visuomet nori didesnio atlyginimo. Nėra jis pats prasčiausias šiais laikais. Turėtume atsižvelgti ir į Lietuvos vidurkį. Tačiau kai mokama už darbą daugiau, žmogus jaučiasi įvertintas. Tačiau būna ir atvirkščiai: moka daugiau, o dirba taip, kaip dirbę.
Reikėtų pasižiūrėti į valstybės galimybes kelti atlyginimus. Jei tik bus tokių galimybių ir atlyginimas kils, mokytojas jausis tik saugesnis.
– Kartais mokytojai sako sulaukiantys užgauliojimų iš mokinių, tėvų. Ar jums yra tekę tai girdėti?
– Šiemet sukanka 30 metų, kai dirbu mokykloje. Nesu sulaukusi užgauliojimų nei iš tėvų, nei iš mokinių. Jei kas pasako pastabą, kad turėtum dirbti kitaip, tik susimąstai.
Manyčiau, kad niekada mokinys pirmas nepradės užgaulioti suaugusio žmogaus. Jei su juo pagarbiai elgiesi, jei su juo šneki, jei jį vertini tokį, koks jis yra, mokytojo ir mokinio bendravimas būna labai gražus.
– Galite palyginti savo požiūrį į mokytojo darbą tuomet, kai tik pradėjote, prieš 30 metų, ir dabar?
– Buvau padykęs vaikas. Mokytojams nebuvo lengva su manimi, tačiau turėjau labai gerų mokytojų, ypač šviesios atminties lietuvių kalbos ir literatūros mokytoją Aldoną Kuzmienę. Buvau kaimo vaikas, tačiau ir Kauno, ir Vilniaus teatrus buvome aplankę.
Kai pradėjau dirbti mokytoja, nelabai rengdamasi ja tapti, mane paskatino mokykloje dirbantis vyras, buvo nelengva. Tačiau labai stengiausi, daug keliavau su savo mokiniais, apvažiavome su jais visą Lietuvą. Turėjau padykusių šeštokų būrį. Kai supratau, kad jie mėgsta skaityti, pradėjau skaityti tas pačias knygas, kaip ir jie. Siekdavau sudominti įdomiomis siužeto detalėmis. Pirmieji mano mokiniai į visų dalykų sąsiuvinius buvo pripiešę indėnų galvų.
Dabar jie – gana žymūs žmonės, susitinkame su jais.
Ir dabar į mokinius pirmiausia žiūriu kaip į žmones galvodama, kas jie galėtų būti po 10 ar 15 metų.
– Jie galėtų tapti mokytojais?
– Dalis galbūt bus ir mokytojai. Iš kiekvienos laidos po vieną kitą įstoja studijuoti lietuvių kalbos. Stoja ir į Lietuvos edukologijos universitetą.
Dalis renkasi mediciną, teisę, ekonomiką – dirbs Lietuvai.
– Šiemet švietimo ir mokslo ministras paskelbė, kad planuojama patikrinti mokytojų lietuvių ir užsienio kalbų žinias. Kaip reagavote jūs ir jūsų kolegos?
– Lietuvių kalbos žinių tikrinimo tikrai nebijočiau. Dėl užsienio kalbos žinių būtų sudėtingiau. Jaučiu jūs stygių. Išvykusi į užsienį kaskart sau prisiekiu grįžusi mokytis prancūzų kalbos. Tačiau kaskart užgriūva darbai ir neištesiu to pažado.
Savo mokiniams sakau, kad išnaudotų galimybes mokytis ne tik anglų kalbą. Mūsų gimnazijoje yra galimybė mokytis japonų, prancūzų, taip pat italų kalbų. Visa tai nemokamai.
Daug metų esu Nacionalinio diktanto vertintoja. Jo rašyti ateina daug įvairių specialybių mokytojų. Jie yra raštingi. Mano lietuvių kalbos mokytoja yra pasakiusi, kad tiek, kiek išmokome rašybos mokyklos suole, tiek ir mokėsime. Tuomet maniau, kad tai nesąmonė, tačiau vėliau pajutau, kad tai tiesa. Turi nuolat mokytis, nuolat kartotis, tai juk ne tik rašyba ir skyryba, bet ir minčių dėstymas.
– O mokiniai? Ar jie raštingi?
– Išties tai problema. Mokinių raštingumas menksta. Ieškome priežasčių, kodėl taip yra. Ar vadovėliai prasti, programos negeros, mokytojai ne taip dirba, mokiniai nenori mokytis. Manau, kad vaikų raštingumas turėtų būti tikrinamas ir ketvirtoje, ir aštuntoje klasėje. Vėliau – dešimtoje ir dvyliktoje klasėse. Rašyti be klaidų mokinys turėtų mokėti baigdamas dešimtą klasę, o į vienuoliktą jis turėtų ateiti nagrinėti literatūros, ieškoti jos prasmės, o ne mokytis rašyti.
Nacionalinio egzaminų centro tyrimas, atliktas 2011-aisiais, parodė, kad mokiniai labai neraštingi. Todėl susiimta, sukurta valstybinė raštingumo programa, suburta darbo grupė. Kalbamės su kolegomis, kad raštingumui dėmesys turi būti rodomas ne tik per lietuvių kalbos pamokas, bet klaidos turi būti taisomos ir per istorijos, fizikos pamokas.
Šių metų valstybinės lietuvių kalbos egzaminas parodė, kad raštingumas pamažu gerėja. Bet reikia daug dirbti.
Prieš dešimt metų tyriau vaikų skaitymo įpročius. Šiais laikais mokytojas yra didesnis autoritetas nei tėvai. Jei mokytojas domisi, vaikams pasako, kokie įdomūs kūriniai yra išleisti, mokiniai skaito. O tėvai nedaug skaito. Poreikis skaityti turėtų būti išugdytas šeimoje.
– Ką patartumėte tam jaunam mokytojui, kuris ką tik peržengė mokyklos slenkstį?
– Patarčiau pirmiausia apgalvoti, kaip bendraus su mokiniais, kad laikytųsi savo nuostatų. Mokiniams nereikia atlaidaus mokytojo. Jiems reikia reiklaus ir gerbiančio mokytojo. Žinoma, jis turi būti geras savo dalyko specialistas. Privalai nuolat tobulėti.
