Iš sovietinių ūkų išbridusiai Lietuvai mąstymo įvairovės klausimas pasirodė lyg nukritęs iš dangaus. Panašiai, kaip tiems komentatoriams, kurie su žavingai kvailu naivumu stebisi, jog prie sovietų Lietuvoje nebuvo jokių mažumų, o kitų rasių atstovai atvykdavo nebent kaip savotiški eksponatai iš įvairių „broliškų respublikų“.
Toks apgailėtinai siauras pasaulėvaizdis nulėmė, kad skirtingai nei visiems žavingas džinsų, magnetofonų ir kramtomos gumos kapitalizmo vaizdinys, įvairialypės visuomenės klausimas buvo nustumtas į šoną. Situacija nekelia tiek nuostabos, žinant, kad išsilaisvinimo judėjimas buvo paremtas visuomenės vienybės principais ir bet koks nuomonių skirtumas greitai buvo palaikomas vieningumo ardymu. Tai lėmė ir vėlesnį politinį šoką, kai staiga pradėjo rastis vis daugiau politinių partijų, vis įvairesnių politinių idėjų, kurios paneigė tą vienybės iliuziją ir kai kuriuos nostalgiškai nusiteikusius tų laikų lyderius privertė idealizuoti Sąjūdžio metus.
Deja, bet vienybės euforija neparuošė visuomenės susidūrimui su būsimais pakantumo kitiems iššūkiais. Taigi, kol mes patys tyliai lyg pelės po šluota tūnojome, bandydami vengti tolerancijos mažumoms klausimo, jis skausmingai įsiveržė pas mus su naryste tarptautinėse organizacijose. Tolerancijos trūkumas ir visuomenės tinginystė, bandant suprasti kitaip mąstančius, nulėmė tai, kad pakantumo idėja Lietuvos viešojoje erdvėje aptariama vis aršiau, o jos būtinybę sau primename ne patys, o tie, į kuriuos norime lygiuotis.
Tačiau skirtingai nei mes, dar tik esantys pakeliui į demokratijos tradiciją, Vakarai jau susiduria su kompleksiškesniais moraliniais klausimais. Nenuostabu, kad vis labiau įsigalint tolerancijos reikalavimams, įvairioms socialinėms grupėms įgyjant vis daugiau galios, atsiranda ir baimė būti netolerantiškam bei galimybė taikyti spaudimą, manipuliuoti tolerancijos samprata.
Skaudžiai nukentėjo „Barilla“ pastos gamintojai iš Italijos, nusprendę pareikšti, jog jie nesirengia orientuotis į homoseksualias poras ir savo produkcijos reklamose atspindės tradicinę šeimą.
Toks pasisakymas sukėlė audringą LGBT bendruomenės reakciją ir plataus masto „Barilla“ gaminių boikotą. Vargu, ar kompaniją gelbės ir viešas vadovo atsiprašymas. Konkurentai suskubo pasinaudoti šiuo skandalu, pareikšdami, jog jų produkcija, kaip ir meilė, skirta visiems. Derėtų savęs paklausti, kuo iš tiesų nusikalto „Barilla“?
Taip, jie apribojo savo auditoriją, teigdami, jog siekia atspindėti tradicinės šeimos įvaizdį, tačiau tai padarė be jokio nepakantumo kitokioms idėjoms. Tačiau įsijungę visuomenės nuomonės galios mechanizmai greitai privertė italų firmą pajusti, jog jautrūs socialiniai klausimai gali sudrebinti ir neatsargiai sąžiningą privatų verslą.
„Barilla“ gavo skaudžią pamoką, tačiau jų pavyzdys vis labiau kelia klausimą ar politinis korektiškumas ir manipuliacija tolerancijos idėjomis netaps prievartos įrankiu?
Jei Lietuvoje tolerancijos idėjos plėtrą lemia labai aiškus ir agresyvus kai kurių organizacijų ar asmenų nepakantumas mažumoms, tai Vakarų visuomenė pradeda susidurti su būtinybe apibrėžti tolerancijos ribas.
Gali susidaryti iliuzija, kad gyvename visuomenėje, kuri persmelkta tolerancijos idėja, tačiau iš tiesų tai plataus moralinio konflikto zona, kurioje vieniems tolerancijos terminas tampa keiksmažodžiu, o kitiems burtažodžiu. Vis labiau girdimi absurdiški nuomonės raiškos ribojimo atvejai leidžia manyti, jog tas entuziazmas su kuriuo įvairios grupės pradėjo viešai reikšti savo interesus gali apversti situaciją aukštyn kojomis ir paversti daugumą įkaitais.
Ypač svarbus šis klausimas Vakarų Europai, susiduriančiai su būtinybe integruoti agresyviai besipriešinančias ir savo tradicijas (kurios dažnai prasilenkia su žmogaus teisėmis ar demokratijos principais) puoselėjančias tautines ar religines bendruomenes.
Europa jau dabar raško savo politinio korektiškumo vaisius ir sprendžia socialines problemas, kurios keičia supratimą apie daugiakultūrinių projektų sėkmingumą bei naudą. Tai nereiškia, jog tolerancijos principas praras pozicijas, tačiau praėjus susižavėjimui žavingu kultūriniu chaosu, juo bus pradėta naudotis atsargiau brėžiant ribas tarp to, kam galime būti pakantūs ir to, kas gali suteikti teisę spręsti, remiantis paslėptu nepakantumu.
Tolerancijos paradoksai jau tampa vienu reikšmingiausiu etiniu Vakarų pasaulio klausimu. Kaip sėkmingai gebėsime integruoti pakančius kitaip mąstančius, sukurti lygiateisišką aplinką, o kartu atsispirti pagundai toleruoti tuos, kurie nori pasiūlyti iškreiptas demokratijos, laisvės ar lygybės prieš įstatymus modelius? Toks iššūkis prie moralės brėžinių laukia ne tik visuomenės, bet ir kiekvieno iš mūsų.
