„Man ne gėda pasakyti, kad esu mokytoja“, - sakė V. Juškienė, kalbėdama apie sumenkusį, kone sunykusį mokytojo statusą visuomenėje.
Mokytojos kelią ji rinkosi būdama tikra, kad baigusi studijas važiuos į Šalčininkų kraštą skleisti lietuvybės, tačiau ir Vilniuje rado tokių galimybių. 20 darbo metų ji praleido vienoje sostinės mokyklų rusų dėstomąja kalba. O nuo šio rudens vadovauja Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultetui.
- Į mokytojus laido strėles ne tik visuomenė, bet ir švietimo valdžia. Padėtis mokykloje išties prasta?
- Padėtis nėra gera. Viena iš priežasčių – mokytojo prestižas visuomenėje. Sakyčiau, netgi ne tik mokytojo, bet ir pačios švietimo sistemos. Pradedant vaikų darželiais, baigiant aukštosiomis mokyklomis. Visa ši grandis visuotinai kritikuojama, dažniausiai išryškinami tik keistini dalykai. O kas yra gera, mano galva, parodoma per mažai arba išvis neparodoma.
Kitas dalykas – ugdymo įstaigose dirba žmonės, kuriuos aš meiliai vadinu „lengvai išprotėjusiais savo darbo aistruoliais“. Bet dirba ir tų, kuriems tiesiog reikia darbo, nors jie nejaučia pedagoginio pašaukimo.
Man visai ne gėda pasakyti, kad esu mokytoja, kad esu baigusi Vilniaus pedagoginį universitetą (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas). Iš senų laikų driekiasi nuostata, kad šis universitetas rengia žmones, kurie daugiau nieko kita nesugeba daryti, tiktai su vaikais dirbti. Tarytum darbas su vaikas būtų labai lengvas ir paprastas.
Apie tai nemąsto ir pačios viršūnės, nedidindamos švietimo įstaigų finansavimo, vis mažindamos pedagoginių studijų finansavimą. Kartais atrodo, kad mūsų valdžia nesupranta ar nenori suprasti, jog švietimas yra pagrindų pagrindas. Kokį žmogų užsiauginame, tokią ir valstybę turime.
- Ko stinga, kad tai būtų pasiekta?
Stinga tėvų ir pedagogų bendradarbiavimo. Nesinori palaikyti tik vienos pusės, nes ir pati esu pradinuko mama, bet galiu teigti, jog šiuolaikiniai jauni tėvai labai dažnai mano, kad ugdymo įstaiga turi įdiegti ir vertybes jų vaikui, ir net higienos įpročius.
Esu mačiusi situacijų, kai tėvai atveda pradinuką į mokyklą turėdami nuostatą: „Aš juk vedu jį į mokyklą, jūs turite visko jį išmokyti“. Atėjau, atidaviau, o jūs darykite iš jo žmogų.
Kiek esu susidūrusi ir savo sūnaus mokykloje, ir mokykloje, kurioje dirbau, galiu užtikrinti: mokytojai nusiteikę bendradarbiauti.
Kartais tėvų požiūris į mokytojus mažų mažiausiai keistas. Kaip gali vaikas gerbti mokytoją, jei tėvas vaikui sako: „Mokytojas nieko nesupranta. Iš tavęs reikalauja to ar to, bet tai per sunku, tad gali to nedaryti“.
- O jūs pati esate išgirdusi įžeidžių žodžių savo adresu iš tėvų ar vaikų?
- Esu, bet ne dėl kuklių drabužių, kaip kad pasitaiko kitiems mokytojams, ne dėl to, kad, tėvų ar mokinių manymu, dirbčiau prastai.
Visus 20 metų dirbau nelietuviškoje mokykloje. Kiekvienoje klasėje, laidoje būdavo vaikas ar tėvas, kuris pasakydavo, kad esu nacionalistė ar mesdavo frazę: „kam man mokytis tą lietuvių kalbą?“ Tai iš tiesų skaudina.
Taip buvo ne tik prieš 20 metų, taip yra ir dabar. Žinoma, nekalbu apie visus vaikus. Tačiau kartais jauti, kad esi priešas, nes nori, kad vaikas mokytųsi, kad skaitytų, kad taptų kultūringu žmogumi, gerbiančiu ir savo kalbą, ir valstybinę kalbą.
Deja, pastebiu, kad neretas nelietuviukas neišmano savo kalbos, literatūros, kultūros. Tad kaip galima tikėtis, kad jis gerbs valstybę, kurioje gyvena? Tuomet apima jausmas, kad visiems būtų geriau, jei mokytojui būtų nesvarbu tai, kad vaikas gebėtų tapatinti save su savo tauta (rusais, lietuviais, lenkais ar pan.), su savo valstybe. Norisi, kad Lietuvoje būtų kuo mažiau mankurtų.
- Sakėte, kad dalis mokytojų – atsidavę savo darbui, o antrieji – tie, kuriems tiesiog reikia darbo. Kiek yra pirmųjų, o kiek – antrųjų?
- Negalėčiau atsakyti. Man pasisekė, kad dirbau su daug mokytojų, kurie priklauso pirmajai grupei. Dirbdama bendrojo lavinimo mokykloje ne kartą mačiau, kad vaikas galėtų ateityje būti puikus mokytojas. Tačiau jis man sakydavo: ne, mokytojas – neprestižinė profesija. Klausdavau, o kas yra prestižinė. Atsakydavo, kad teisė ar kokia kita specialybė. Kitas argumentas būdavo tai, jog mokytojai per mažai uždirba.
- Prakalbote apie pinigus.
- Tai labai svarbu. Nors laikausi nuomonės, kad žmogus pirmiausia turi degti meile savo darbui, ugdytiniams, bet materialusis pasaulis niekur nedingsta.
Tarkim, kai rugsėjį visi sugrįžta į klases, vaikai mokytoją tarytum skenuoja: kuo ši vilki, klausia, kokiais kvepalais pasikvepinusi. Gal keistai nuskambės, ir tikrai bus prieštaraujančių man, bet yra mokytojų, kurie negali nusipirkti naujų drabužių.
O kur dar kiti dalykai? Profesinės knygos daug kainuoja, ar kvalifikacijos kėlimo kursai, seminarai, kurie išties būtų naudingi, tačiau mokykla negali į juos išsiųsti, nes pedagogų kvalifikacijos kėlimui skirta nepakankamai lėšų. Gali savarankiškai tobulintis: skaityti, žiūrėti, bendrauti, bet kartais reikia ir „gyvų“ susitikimų. O juk žinios, idėjos – brangiai kainuojantys dalykai.
Deja, Lietuvoje vis dar yra klasių mokyklose, kuriose kompiuterių nėra, lenta sena, medinė. O visas pasaulis kalba apie informacinių technologijų visuomenę.
Mokyklos renovuojamos, tačiau tikrai dar ne visos. Nenormalu, kai civilizuotoje, gana pažangioje valstybėje mokytojai ir mokiniai sėdi klasėje, kurioje šildymo sezono metu yra 15 laipsnių šilumos. Švietimas apima ne tik ugdymo turinį ir formą, tai yra ir materialieji ištekliai. Akivaizdu, kad švietimui pas mus skiriama per mažai ir dėmesio, ir pinigų.
Jau nekalbant apie tai, kad ateina vaikas su planšetiniu kompiuteriu, rodo tau jį, o tu nežinai, kas tai yra. Ne todėl, kad nesidomi naujovėmis, o todėl, kad negali jo įpirkti, tad ir naudoti.
- Kiek mokytojas turėtų uždirbti?
- Kai pasakoma, kad vidutinis mokytojo atlyginimas – 2500 litų, mane ima juokas. Šiaip pažiūrėjus, atrodo neblogi pinigai. Tačiau juk ši suma nustatoma išvedant vidurkį – sudėjus ir mokyklos vadovų, ir mokytojų ekspertų atlyginimą. O jaunas, vos studijas baigęs mokytojas gauna „mizerį“, mat neturi pedagoginio vardo, patirties.
Tarkim, aš galiu pasiruošti pamokoms per keturias valandas, o jaunas žmogus turi dirbti papildomai 6-7 valandas, kad gerai jaustųsi prieš klasę. Ar eiti jam į mokyklą, kur dirbti yra, patikėkite, psichologiškai labai sunku? Galima sakyti, jog pedagogu gimstama, bet juo galima ir tapti, jei yra stimulas tobulėti ir siekti kažko daugiau. Ir vėl galime grįžti prie profesijos prestižo klausimo.
Ką jaunas žmogus gali daryti uždirbamas tūkstantį ar pusantro tūkstančio litų? Juk reikia nuomotis būstą, mokėti komunalinius mokesčius. Žinoma, galime kalbėti, kad mes įsigeidėme pramogų. Tačiau juk visiems jų reikia.
Pedagogas turi būti vaikščiojanti enciklopedija – matęs pasaulio, sutikęs krūvą įdomių žmonių, perskaitęs vertingiausias knygas, neieškantis žodžio kišenėje, be to, turintis savo nuomonę. Jis turi būti autoritetas ugdytiniams.
Kartais girdžiu lyginimus, kaip buvo prieš 100, 50 ar 20 metų. Nereikėtų to daryti. Kinta pasaulis, kinta požiūris, kinta visuomenės poreikiai.
Niekada nebebus taip, kaip buvo prieš 20 metų, kai nuėjau dirbti į mokyklą ir mano pirmasis atlyginimas buvo 20 litų. Aš tuomet buvau tik antrame kurse, tad ir poreikiai buvo kitokie. Ir tie 20 litų, pačios uždirbtų, buvo vertingesni nei bet kas kitas.
Į mokyklą ėjau dirbti studijuodama, nes norėjau išsiaiškinti, ar tikrai man čia vieta. Stojau į pedagogiką turėdama aiškų tikslą: buvo Sąjūdžio laikai, maniau, kad baigusi lituanistikos mokslus važiuosiu į Šalčininkų rajoną ir mokysiu nelietuvius lietuvių kalbos, skelbsiu lietuvybę.
- Tačiau į Šalčininkus taip ir neišvažiavote.
- Neišvažiavau, užsikabinau nelietuviškoje mokykloje Vilniuje. Manau, kad man gerai sekėsi. Su buvusiais mokiniais ir dabar bendraujame „Facebook“ tinkle, jie ateina į mokyklą, padėkoja.
Be galo pamalonino širdį vienas atvejis. Prieš kokius penkerius metus su vienu mokiniu nuolatos diskutuodavome apie šalies kultūros pažinimo svarbą, apie asmens tapatybės suvokimo svarbą, apie savo kultūros puoselėjimą ir pagarbą valstybei bei kultūrai. Buvo sudėtinga. Prieš metus iš jo gavau žinutę. Šiuo metu jis studijuoja Anglijoje. Vaikinas padėkojo: „Ačiū, mokytoja, kad tuo metu jūs buvote tokia supratinga ir nevertėte manęs daryti to, ko aš nenorėjau“. Džiaugiuosi, kad atėjo suvokimas tų dalykų, apie kuriuos diskutuodavome. Dabar jis puikiai kalba lietuviškai. Tačiau kad suprastų to svarbą, prireikė nemažai laiko.
- Kada padėtis keisis ir įtampa tarp lietuvių ir nelietuvių atslūgs?
- Manau, panaši situacija bus dar kokį dešimtmetį. Tie vaikai nelietuviai jaučiasi nukentėję nuo to, kad Lietuva tapo nepriklausoma valstybe, nors jie joje jau ir gimė. Toks požiūris ir nuoskaudos ateina iš šeimos, senelių, kurie galbūt ketino išvažiuoti, bet dėl vienų ar kitų priežasčių pasiliko nepriklausomoje Lietuvoje, galbūt negavo darbo, nes nemokėjo lietuviškai.
Sukrėtė pokalbis su mokine, kuri sakė, jog jaučiasi diskriminuojama dėl to, kad yra nelietuvė. Paprašiau pateikti pavyzdį, kada ji jaučiasi diskriminuojama. Mergina papasakojo, kaip vaistinėje su prieš ją eilėje stovinčia sena moterimi vaistininkė kalbėjo rusiškai, o merginai prabilus rusiškai, vaistininkė ėmė kalbėti lietuviškai.
„Bet gal visai natūralu, juk tu esi jaunas žmogus, tad turėtum mokėti kalbėti lietuviškai?“ – klausiau mokinės.
Jie vis dar įsiskaudina dėl to, dėl ko, mano akimis, nederėtų skaudintis. Tai būdinga daugumai Lietuvos gyventojų, kad ir kokios tautybės jie būtų – lai valstybė sutvarko mano gyvenimą. Tuomet visuomet keliu klausimą: o ką mes patys darome, kad toji valstybė klestėtų. To visuomet klausdavau ir savo mokinių, dabar klausiu ir studentų.
Jei dar šiek tiek grįžtume prie tautinio klausimo, sakyčiau, jog man liūdna, kad neretai nelietuviai praranda identitetą, nebežino, su kuo save tapatinti – su lietuviais, rusais, lenkais? Tarkim, šeima lenkiška, tačiau kalbama rusiškai. Arba daug nelietuvių savo vaikus veda į lietuviškas mokyklas. Mes, žinoma, galime katučių ploti, tačiau kyla įvairių konfliktų, sunkumų. Ir dažniausiai tai ne mokymosi problemos, bet kultūriniai dalykai.
Visada sakau, kad žmogus neturi slėpti savo tautybės, gėdytis jos. Privalu didžiuotis, kad esi lietuvis, kad esi rusas, žydas, lenkas ar vokietis. Bet didžiuotis gali tik tada, kai suvoki, kur ir kokios yra tavo šaknys ir kuo jos ypatingos.
- Dabar vadovaujate fakultetui, rengiančiam pedagogus. Galite juos lipdytis pagal savo kurpalių – kitokius, švytinčiomis akimis.
- Labai noriu tuo tikėti. Noriu matyti tas švytinčias akis. Ką tik buvau vaikų darželyje pažiūrėti, kaip mūsų studentės atlieka praktiką. Matau, kad joms patinka šis darbas. O ir darželio vadovė gyrė studentus už meilę vaikams, už domėjimąsi, už užsidegimą. Daug puikių atsiliepimų sulaukiame ir apie mūsų rengiamus pradinio ugdymo pedagogus bei socialinius pedagogus.
Stengiamės rengti būsimuosius ugdytojus, kurie išsyk pradėję dirbti žinotų, ko tikėti ir nuo ko pradėti. Tai dar vienas pedagogo prestižo kėlimo argumentas – žmogus turi išmanyti savo darbą ne tik teoriniu lygmeniu.
Bet būna ir taip, kad jaunas žmogus, kuris studijuodamas yra pilnas norų ir energijos, vos padirbęs metus kitus ugdymo įstaigoje, dingsta iš jos. Tai yra klausimas ir problema, kurią turėtume aiškintis ir ieškoti sprendimo būdų. Gal mes netinkamai sutinkame jaunus žmones ugdymo įstaigoje, nesuteikiame jiems reikiamos paramos?
Aš pati galiu pasakyti, kad Vilniaus „Ateities“ vidurinė mokykla, kurioje išdirbau dvidešimt metų, mane sutiko šiltai, užaugino mane tokią, kokia esu šiandien. Manimi pasitikėjo, traukė į įvairius projektus. Mokytoją Henriką Prosniakovą vadinu savo pirmąja mokytoja. Ji buvo mano pedagogikos mentorė. Aš iki šiol, jei reikia, skambinu jai ir klausiu patarimų.
Tikiu, kad jauni žmonės pradeda sąmoningiau atsirinkti, kas yra kas. Kalbama, kad daug jaunimo važiuoja į užsienį. Lai važiuoja mokytis, tai nėra blogai, nors ir Lietuvoje apstu puikių aukštųjų mokyklų.
Esu optimistė ir manau, kad neišsivažinėsime visi. Tegul semiasi patirties kitur, o vėliau, duos Dievas, sugrįš. Tegul ir pas mus užsieniečiai važiuoja. Mes turime ką parodyti. Mūsų švietimo sistema vis dėlto yra gana aukšto lygio, tik reikia tai rodyti ir apie tai kalbėti daug ir garsiai.
