Maždaug vasaros pradžioje portale lrytas.lt startavo interviu ciklas „Bankininkai: ne apie pinigus“, kurio metu stengiausi atskleisti kitą, ne finansinių institucijų, bet žmonių kuriamos ekonomikos pusę. Kitaip tariant, su bankų vadovais kalbėjausi ne tik apie jų verslo reikalus, bet ir apie juos pačius, o skaitytojai galėjo susidaryti įspūdį, kokios įtakos bankų darbui turi jų vadovų asmenybės.
Šią savaitę pasirodė paskutinė ciklo dalis. Gaila, jog nepavyko pasikalbėti su visų Lietuvoje veikiančių bankų vadovais, kai kurie jų nutarė, kad užduodamų asmeniškesnių klausimų girdėti nenori, kiti tiesiog nerado laiko savo įtemptose darbotvarkėse.
Vis dėlto manau, kad šiokį tokį vaizdą apie santykį tarp bankų vadovų ir jų valdomų institucijų, bei ką jis reiškia Lietuvos gyventojams susidaryti sugebėjau.
Visų pirma, labai žavu, kokie visiškai vienas į kitą nepanašūs yra penki pakalbinti bankų vadovai. Nemažai apie jų asmenybes galima sužinoti vien pažvelgus į nuotraukas.
Kiekvieno jų kelias į užimamas pareigas buvo vis kitoks. Vieni į bankininkystę atėjo netyčia, kiti šios karjeros siekė nuosekliai.
Taip pat skiriasi jų kilmė, pomėgiai, vadovavimo filosofija, ateities planai. Pavyzdžiui, Antanas Danys iš „Swedbank“ vadovo pareigų jau pasitraukė ir šiuo metu kuria privatų verslą.
Tačiau daug svarbiau buvo ne tai, ką bankininkai kalbėjo apie save. Mane nustoti jaudintis ir nekęsti bankų privertė ne jų asmeniniai bruožai, bet tai, ką jie sakė išmokę krizės metu.
Krizės pamokos yra bene vienintelis visus penkis bankininkus vienijantis dalykas.
A.Danys sakė, kad per 15 darbo bankuose metų jis išmoko tai, kaip greitai vartosi pasaulis, kaip lūkesčiai pradeda tempti visus į priekį ir žmonės net nespėja sustoti ir pamąstyti, ką iš tikrųjų daro.
Jis prisiminė prieškrizinius tiek bankų, tiek gyventojų lūkesčius, kad brangs žemė, įves eurą , kad nekilnojamasis turtas taip pat brangs.
„Todėl reikia nepamiršti, kad daryti reikia tik tai, ką supranti ir išmanai. Kai kažkas jau tampa masine psichoze, jau negerai – reikia sustoti ir apsidairyti“, – sakė jis.
Almos Vaitkunskienės vadovaujamas „Citadele“ bankas iš krizės taip pat neišlipo sausas. Išties, prieš krizę jo oficialiai net nebuvo, nes jis atsirado iš gerosios buvusio „Parex“ banko dalies, po to, kai Latvijos vyriausybė jį restruktūrizavo.
Nors ir pabrėžianti, kad valstybės reguliavimas gali sumažinti kai kurių ekonomikos žaidėjų konkurencingumą, ji sutiko, kad bankininkystė turi būti ir toliau reguliuojama.
Siekdamas ištaisyti krizės atskleistas bankų sistemos reguliavimo spragas Lietuvos bankas kartu su kitais Europos Sąjungos centriniais bankais šiuo metu bando sukurti geresnes taisykles.
DNB banko vadovas Bjornaras Lundas išvis griežtai nukirto, kad „Mes daugiau niekada nepakartosime to, ką padarėme Lietuvoje krizės metu, jokiu būdu“.
Jis pripažino, jog DNB buvo pradėjęs aklai skolinti pinigus projektams, kurie neturėjo jokios ateities.
Dėl to bankai prarado daug pinigų. Jie finansavo nekilnojamojo turto projektus, ateities svajones ir fantastiškas vertes, kuriomis tikėjo. Daug kas manė, kad žemės ūkiui skirtą žemę galima paversti bet kuo.
„Danske Bank“ vadovaujantis Gintautas Galvanauskas taip pat kalbėjo apie tai, kad prieš krizę banko ir jo klientų lūkesčiai buvo visiškai kitokie.
Pasikeitęs realybės suvokimas pakeitė ir banko skolinimo principus.
Šiaulių bankui ir jo vadovui krizė turėjo ne vien neigiamų pasekmių. Žlugus Ūkio bankui, Šiaulių bankas su Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko pagalba galėjo perimti jo turtą ir visus apdraustus įsipareigojimus.
Pats Audrius Žiugžda su tuo sieja daug vilčių ir turi daugybę ateities planų. Norėtųsi tikėti, kad jis pats perimto žlugusio banko klaidų nekartos.
Po to, kai 2009 m. bankai beveik nustojo skolinti daugybė taip pat į bėdas patekusių verslininkų ar asmeninių finansinių įsipareigojimų turinčių žmonių jiems spinduliavo neapykanta.
Nors visai neseniai tie patys bankai buvo vos ne šventieji, padedantis įsigyti pirmąjį būstą, automobilį ar ištikus nelaimei.
Kad nuostolių, po kurių iki galo atsigauti vis dar negali patyrė ir patys bankai rodo faktas, kad per praėjusius metus SEB ir „Swedbank“ sumokėjo vos 3000 Lt pelno mokesčio. Tai reiškia, kad jie tebenurašinėja nuostolius.
Šiandien, ypač Lietuvoje dominuojantys skandinaviški, bankai vadovaujasi verslo modeliu, kuriame bene didžiausias dėmesys teikiamas saugumui. Įdomu tai, kad dideli sau keliami reikalavimai neatbaido investuotojų ir nemažina jų pajamų.
Naujoje realybėje saugumas net ir aukštesnių pelno maržų norintiems piniguočiams yra patrauklus.
Žinoma, didžiausio pelno, o kartu ir didesnę riziką toleruoti pasiryžę verslininkai randa kitų būdų finansavimui gauti.
Dėl to Lietuvoje pastaraisiais metais suklestėjo kredito unijų ir greitųjų kreditų įstaigos. Savaime tame nėra nieko bloga, tik reikia pripažinti, jog jų prisiimama rizika yra santykinai didelė, todėl ir saugumo reikalavimai jai turi būti atitinkami.
Lietuvos bankas ir finansų ministerija jau yra paruošę įstatymo projektų šiais klausimais.
Šiandien Lietuvos finansų sektoriuje po „Snoro“, Ūkio ir kitų bankų problemų audros pagaliau matosi prošvaisčių.
Pagaliau galima nustoti jaudintis, o nekęsti arba mylėti bankų apskritai neverta. Geriau pasitarus su jais ir pačiam viską gerai apsvarsčius finansinius sprendimus priimti šaltu protu.
