Išskirtiniame interviu portalui lrytas.lt perspektyviausiu kandidatu į Ukrainos prezidentus vadinamas 42 metų pasaulio bokso čempionas V.Klyčko pripažino, kad jo didelė tėvynė turėtų sekti mažos Lietuvos pavyzdžiu ir garsiai pasibelsti į Europos duris.
V.Klyčko Ukrainos parlamente kartu su kitomis vakarietiškos pakraipos partijomis atstovauja trečiai pagal mandatų skaičių politinei jėgai. Jis vadovauja sparčiai stiprėjančiai partijai „Udar“ („Smūgis“), kurios pavadinime atsispindi boksininko biografija.
- Kodėl jūs, bokso čempionas, pasirinkote politiko kelią? Ar paskatino panašumas tarp šios sporto šakos ir politinių rungtynių – abiem atvejais tenka kaip reikiant susiremti dėl pergalės?
- Toks palyginimas pernelyg paviršutiniškas. Į politiką pasinėriau todėl, kad man rūpi, kokia bus mano šalis, Ukraina. Pamenu, kai 1991 m. rugpjūtį Maskvoje įvyko komunistinis pučas, aš kovojau Vengrijoje. Man buvo pasiūlyta pasilikti užsienyje, kad išvengčiau galimų persekiojimų. Tačiau grįžau į tėvynę, nes ji man rūpėjo labiau nei asmeninis saugumas.
Kai Ukraina tapo nepriklausoma, mes tikėjomės, kad mūsų didelė šalis, turinti milžiniškus plotus derlingos žemės, bus klestinti, demokratiška valstybė. Mes startavome esant panašioms sąlygoms, kaip ir kitos Rytų Europos šalys: Lenkija, Vengrija, Čekija ir Slovakija. Deja, valstybę dabar valdo kriminalinė-finansinė grupuotė.
- Kokią Ukrainą jūs norite sukurti?
- Norime valstybės, kurioje nebūtų politinių kalinių, kaip dabar. Matau savo šalį europietišką, kurioje veikia vakarietiški laisvosios rinkos dėsniai, kurioje nėra tokio milžiniško atotrūkio tarp tautos daugumos ir saujelės oligarchų, korumpuotų valdininkų. Matau savo šalį be politinių kalinių, tokią, kurioje realiai gerbiamos žmogaus teisės, asmens laisvės.
- Ko Ukraina gali pasimokyti iš Lietuvos patirties?
- Abi šalys turi panašumų, kaip nepriklausomos valstybės jos atgimė su sovietinės vergijos žyme. Todėl naudinga pasimokyti ir iš teigiamų, ir iš neigiamų patirčių. Mano nuomone, teisingiausias Lietuvos žingsnis buvo įstoti į ES. Toks yra ir Ukrainos demokratinių jėgų tikslas. Ukrainos ateitis – ne su Rusija, o su Europa.
- Jūs turite ir asmeninių sąsajų su Lietuva. Ar tiesa, kad boksininko karjerą pradėjote Panevėžio sporto salėse?
- Man malonu, kad Lietuvos sporto bendruomenė mane įtraukė į lietuviško bokso istoriją. Bet tai netiesa. Iš tikrųjų Panevėžyje gyvenau 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, gana trumpai. Tada buvau dar darželinukas. Mat mano tėvas buvo karininkas, tarnavo prie Panevėžio buvusiame sovietų aviacijos dalinyje.
Tėvai pasakojo, kad mažas aš gana laisvai kalbėjau lietuviškai, bet dabar nebeprisimenu, tik kelias frazes. Bet mano asmeniniai ryšiai su Lietuva išliko, Panevėžyje tebegyvena mano teta, pusseserė ir pusbrolis.
- Ar jau apsisprendėte dalyvauti 2015 m. vyksiančiuose Ukrainos prezidento rinkimuose?
- Dar galvoju, tariuosi su kitomis demokratinėmis jėgomis. Galutinio sprendimo kol kas nėra.
- Ukraina jau bandė pasukti vakarietiškos demokratijos keliu, bet nesėkmingai. Kodėl nepavyko įgyvendinti „oranžinės revoliucijos“ idealų?
- Todėl, kad po 2005 m. rinkimų į valdžią atėjo lyderiai, kurie skelbė gražius tikslus, bet darė blogus darbus. Įsigalėjo korumpuota grupuotė.
- Jūsų partija skelbiasi esanti liberalios, centristinės pakraipos. Bet jos pavadinime „Udar“ tarsi užprogramuotas populistinis jėgos kultas?
– Ukrainoje registruota apie 200 partijų. Reikėjo sugalvoti pavadinimą, kurį gerai įsimintų rinkėjai. Manau, mums pavyko – toks pavadinimas gerai įsimenamas!
