Minint Vilniaus geto likvidavimo metines rugsėjo 23-iąją ne kartą skambėjo ir Subačiaus gatvės pavadinimas. Joje ant kalno, 47-ajame ir 49-ajame namuose, sunaikinus getą veikė žydų darbo stovykla.
Kraupią istoriją menančių namų šių dienų gyventojų paklausus, kaip jie gyvena, ne vienas mosteli ranka: „Et, blogai.“ Nenuostabu – daug butų šiuose šešiaaukščiuose priklauso socialiniam būstui.
Nustebino nauji mokesčiai
Pastaroji nemaloni staigmena namo gyventojams – priešgaisrinis skydas ir paprastos durelės iš medžio drožlių plokštės kiekvieno Subačiaus gatvės namo gyventojo piniginę paplonino 38 litais. O daugiabučio administratorius dar pridūrė: jei durys būtų metalinės, kainuotų dar daugiau.
Gavusi sąskaitą Subačiaus gatvės 47-ajame name gyvenanti Aurelija vos neapsiverkė. Be nuolatinių mokesčių už administravimą, atliekų išvežimą, bendrų patalpų valymą, popieriuje švietė nauji skaičiai.
22,77 lito – už priešgaisrinių skydų komplektavimą, 13,41 lito – už priešgaisrinių durelių montavimą, dar 3,07 lito – už priešgaisrinės įrangos remontą.
Pasirodo, panašias sąskaitas, nelygu buto plotas, gavo ir kaimynai. Laiptinėje išvydę negrabiai įdėtas medžio drožlių plokštės duris jie manė, kad namo administratorius suklydo. Bet jis patikino, kad klaidos nėra, o gyventojams nėra ko purkštauti, nes ir taip nedaug moka.
Tokios durelės iš paprasčiausių medžiagų sumontuotos visuose šešių aukštų namų laiptinėse. Gyventojai pradėjo skaičiuoti, kiek jos gali kainuoti. Jie priėjo išvadą – ne daugiau kaip 30–40 litų.
Pensininkė nežada ginčytis
Pamačiusi naujas priešgaisrines dureles, Janina Lisauskienė nustėro. Juk neseniai jas keitė, o dabar – vėl kitos!
Tačiau pensininkė nežada ginčytis: „Nematau, kas ten sąskaitose mažomis raidėmis prirašyta. Jų užpildyti ateina Rasa.
Ji protinga, banke dirba ir kartais man pataria – nemokėk, pasiaiškink, už ką.
Bet aš visada sumoku.“
J.Lisauskienė žino – jei vieną kartą nesumokėjai dešimt litų, kitą kartą mokėsi dvidešimt.
Vanduo iš čiaupo vos laša
„Radiatoriai kiauri, klozetas sudaužytas, vandens čiaupai neveikia, bet niekas nepatikrina, niekam neįdomu“, – skundėsi Rimantas Kareiva.
Kad apsipraustų, jis vandens privarvina po lašelį. Bet jo būna mažai, tad vyras visą laiką vaikšto purvinas.
O darbas, kuriuo jis užsidirba pragyvenimui, – purvinas. Vyras veisia ir augina sliekus, kuriuos parduoda žvejybos reikmenų parduotuvėms. Kad užaugintų sliekus, anot R.Kareivos, reikia rankomis graibyti tonas šiukšlių ir medžių lapų.
Sliekai jau ruošiasi žiemoti, uždarbio nebėra, tad R.Kareivai lieka tik nedidelė pensija.
Priminė slėptuvės istoriją
1943-iųjų rugsėjį, kai šiuose dviejuose šešiaaukščiuose buvo įkurta žydų darbo stovykla, abu namai turėjo vieną adresą – Subačiaus gatvė 37. Iki karo namams buvo klijuojama pigiųjų etiketė.
R.Kareiva žino, kodėl taip. Kai jis atsikraustė, naktimis girdėdavo, kaip kaimynas lovoje verčiasi. Tad pažįstamo paprašė, kad sumūrytų storesnes sienas.
Mūrijant sienas R.Kareiva aptiko slėptuvę. Nedidelė ji, storis – maždaug per plaštaką. Vilnietis įsitikinęs, kad tų slėptuvių namo sienose yra dar ne viena. Kaip ir daugybė dūmtraukių. Bet visi jie užmūryti.
Subačiaus gatvės namą, slėptuvę prisiminė ir į Vilniaus geto likvidavimo metinių renginius atvykęs Simonas F.Malkesas. Jam buvo 16 metų, kai kelias dienas praleido rūsyje įrengtoje slėptuvėje.
Nors slėptuvė buvo įrengta 12–15 žmonių, į ją susigrūdo 37. Nebuvo kuo kvėpuoti, nebuvo vandens. Gulėdami ant grindų buvę geto kaliniai laižė drėgnas sienas. Vienas vaikinas išprotėjo, jis ėmė badytis peiliu. Dėl to kiti jį nužudė.
Praleidus slėptuvėje dvi dienas, dešimties žmonių grupė nusprendė sprukti. Pakeliui išgyvenę apšaudymą, jie dar kelias dienas slėpėsi javų laukuose ir Vilniuje esančioje ligoninėje.
Remontavo karinę techniką
Anot žydų darbo stovyklos istoriją tyrusios Irinos Guzenberg, likvidavus Vilniaus getą į du Subačiaus gatvės namus buvo perkelta keli šimtai kvalifikuotų darbininkų šeimų – mechanikų, skardininkų, šaltkalvių, stiklių.
Jie vokiečių karinės technikos remonto dirbtuvėse dirbo ir gete, dar prieš įsteigiant stovyklą Subačiaus gatvėje.
Automobilių remonto dirbtuvės buvo įsikūrusios abiejų Subačiaus gatvės gyvenamųjų namų pirmuosiuose aukštuose bei kaimynystėje – pastate, kuriame dar neseniai veikė pirtis.
Sprogimas pražudė moterį
Vietoj pirties dabar tėra griuvena. Tai – dar viena šią vietą persekiojančių nelaimių. Neseniai renovuotą pastatą pernai rugsėjį suniokojo galingas sprogimas. Jo metu žuvo moteris, dirbusi pirties kūrike.
Pirtyje nakvojo dvi moterys. 60 metų pirtininkė per stebuklą liko sveika ir sugebėjo ištrūkti iš sugriuvusio pastato. Kiek vyresnė kūrikė žuvo.
Pastato nuolaužose 64 metų moters kūną gelbėtojai rado praėjus maždaug porai valandų po sprogimo.
Viena bėda – ne bėda. Netrukus paaiškėjo, kad savivaldybei priklausantis pastatas nebuvo apdraustas. Tad jo likimas iki šiol neaiškus.
Stogo nepavyko išgelbėti
Dar vienas nelaimės ženklas pažymėjo ir Subačiaus gatvės 49-ąjį namą, kuriame prieš septynis dešimtmečius veikė žydų darbo stovykla.
Savivaldybės lėšomis suremontuotą pastatą, skirtą socialiniam būstui, 2002-ųjų balandį suniokojo ugnis.
Nors malšinti ugnies buvo buvo sulėkusios sustiprintos ugniagesių pajėgos, namo stogo išgelbėti nepavyko.
Sudegė apie 340 kvadratinių metrų stogo dangos ir apšiltinimo, apdegė dviejų butų lubos ir langų rėmai, aprūko kambariai. Gesinant ugnį vandeniu buvo užpilti keli butai.
Aptiktus žmones sušaudė prie pat namų
1944-ųjų liepos 1-ąją artėjant frontui Subačiaus gatvėje gyvenantys geto kaliniai buvo įspėti, kad stovykla bus evakuota ir pereis į SS žinią.
Supratę, ką reiškia evakavimas, daug kalinių sugebėjo pabėgti. Kiti jau buvo įsirengę slėptuves – malinas.
Paaiškėjus, jog trūksta daug žydų, likusieji buvo varomi sunkvežimių link, kad būtų išgabenti. Jie buvo sušaudyti Paneriuose.
Tie, kurie buvo rasti slėptuvėse, sušaudyti čia pat, prie Subačiaus gatvės namų.
Kelių malinų palėpėse, rūsiuose ir užmūrytose sienose vokiečiai nesurado. Jose pusiau užtroškę beveik šimtas žydų sulaukė išsigelbėjimo, kai liepos 13-ąją į Vilnių įžengė sovietų kariuomenė.
