Todėl akivaizdu, jog koks nors tuo žmogaus gyvenimo periodu atsitikęs istorinis įvykis gali nulemti visos kartos pasaulėžiūrą. Galbūt kol kas tai dar ne iki galo įsisąmoninta, tačiau tokiu įvykiu dabartinių dvidešimtmečių kartai buvo ir tebėra 2008 m. prasidėjusi pasaulinė finansų krizė.
Nuo tada praėjo jau penkeri metai, tad galima į JAV bankų griūtį pažiūrėti šviežiomis akimis ir pamatyti visą paveikslą. Visų pirma, reikia pastebėti, kad taip vadinama pasaulinė finansų krizė iš tiesų susideda iš daugybės mažesnių krizelių.
Vien JAV jų yra bent trys. Pirmoji susijusi su dvejomis 2008 m. finansinių neramumų epicentre atsidūrusiomis įmonėmis – investiciniu banku „Lehman Brothers“ ir draudimo organizacija AIG. Jų problemos šiandien iš esmės jau išspręstos, tačiau jų puoselėtas požiūris į finansų rinkas dar ne.
Antroji yra antrarūšių būsto paskolų krizė. Nors ji taip pat iš dalies jau išspręsta, tačiau JAV didmiesčiuose ir jų prieigose vis dar apstu šios krizės palikimo ženklų – namų vaiduoklių.
Trečioji ir vis dar neišspręsta krizė yra finansų maklerių tarpe vyraujanti kultūra. Volstrite ir kituose pasaulio finansų centruose dar nespėjus ataušti ką tik praūžusios krizės gaisrams ir vėl skatinama prekiauti vis greičiau, naudoti finansinius instrumentus, kurių iki galo nesupranta net patys jų kūrėjai.
Būtent Volstrito kultūra buvo vienas pagrindinių krizės įkarštyje atsiradusio judėjimo „Okupuok Volstritą“ kritikos taikinių.
2011 m. rugsėjį pirmą kartą susirinkę protestuotojai nuo šiaip visur dalyvaujančių rėksnių skyrėsi trimis juos pačius vienijančiais bruožais. Pirma, jie buvo jauni, Niujorko universiteto atliktos apklausos duomenimis, 40 proc. protesto dalyvių buvo jaunesni nei 30 m. amžiaus.
Dauguma „Okupuok Volstritą“ dalyvių taip pat buvo gerai išsilavinę. Keturi penktadaliai jų buvo baigę universitetą . Galų gale, „okupantai“ jautėsi finansiškai sužlugdyti.
Iš pradžių ignoruotas, vėliau judėjimas prikaustė viso pasaulio žiniasklaidos dėmesį. Tačiau tuo „Okupuok Volstritą“ ir baigėsi. Lyderių ir konkrečių reikalavimų neturėję protestuotojai ilgainiui išsiskirstė, o bene vienintelis ilgiau visuomenės sąmonėje išlikęs prisiminimas apie jį yra šūkis „Mes esame 99 proc.“.
Tačiau su tuo sutinka ne visi. Vienas JAV politikos apžvalgininkas, vardu Peteris Beinartas, neseniai paskelbė daug dėmesio sulaukusį straipsnį, kuriame tikina, jog tiek „Okupuok Volstritą“, tiek visa finansų krizė turėjo didžiulės įtakos jaunosios amerikiečių kartos politinėms pažiūroms.
Jo manymu, jauni amerikiečiai nusivylė neoliberalia, nereguliuojamo kapitalizmo ideologija. Todėl ateityje JAV nusisuks nuo savo prezidentų Ronaldo Reagano ir Billo Clintono kurtos dešiniųjų politikos ir atsigręš į Franklino D.Roosevelto kairę.
Kaip valstybėje dominuojančią politinę srovę pakeitė Vietnamo karas arba Didžioji depresija, taip ji ilgainiui pasikeis ir po šios krizės, dėsto jis.
Atsispyrus nuo amerikiečio minčių galima pasvarstyti, kokios gi įtakos finansų krizė turėjo Lietuvos jaunimo politinėms pažiūroms.
Galbūt atsakymas ir per paprastas, tačiau, mano manymu, jokios.
Visų pirma, vėlgi, reikia išskirti, kad nors Lietuvoje problemų susijusių su bankais pasitaikė, jos nė iš tolo neprilygo JAV. Mūsų krizė buvo labiau europietiška, tai yra susijusi su valstybės skola.
Būtent ji ir buvo viena pagrindinių nuo 2008 m. gruodžio iki 2012 lapkričio 15-ajam ministrų kabinetui vadovavusio TS-LKD lyderio Andriaus Kubiliaus galvasopių.
Tam, kad Lietuvai nors kas nors paskolintų pinigų daug pastangų dėjo tuometinė finansų ministrė Ingrida Šimonytė. Ir nors kai kurie socialdemokratų atstovai bando atsakomybę už šalies gyventojų patirtus sunkumus primesti konservatoriams, jiems patiems reiktų nepamiršti, kas krizei jau žengiant į kiemą padidino pensijas, jau nekalbant apie tai, kad ekonomikai esant pakilime nesukaupė biudžeto pertekliaus.
Jį turėjusi Estija sunkiausius krizės metus išgyveno daug lengviau už Lietuvą ar taip pat jo neturėjusią Latviją. Tiesa, šiandien visos trys Baltijos šalys Tarptautinio valiutos fondo ir kitų pasaulinio masto finansinių institucijų vadinamos pavyzdžiais, kaip reikia kovoti su krize.
Kuo tai susiję su jaunimo politinėmis pažiūromis? Ogi tuo, kad Lietuvą iš krizės išvilko dešiniųjų Vyriausybė, o jai nepasiruošė kairieji.
Iš tiesų, dabartinė socialdemokratų partija net nėra kairioji, bent jau ne taip, kaip ši politinė orientacija suvokiama šalyse, turinčiose ilgesnę demokratijos tradiciją.
Kairė Lietuvoje per visus nepriklausomybės metus vis dar nėra reabilitavusi savo vardo, o juo besidangstantys politikai dažniau yra tiesiog populistai, o ne tikri kairieji.
Todėl nenuostabu, kad netgi gaivališkais laisvos rinkos rezultatais pasidygėję, ir todėl manantis, kad valstybės vaidmuo jos reguliavime turi būti didesnis, jaunuoliai neranda patikimų tą įgyvendinti galinčių kandidatų.
Jau nekalbant apie tai, kad didžioji dauguma Lietuvos jaunimo politika nesidomi, o jei ir dalyvauja rinkimuose, ją supranta labai paviršutiniškai.
Turint omenyje Lietuvos politikai būdingą švytuoklės rinkimuose principą, galbūt ne kitiems, bet dar kitiems Seimo rinkimams galima prognozuoti keletą pavojingų tendencijų.
Nesant kokybiškų politinių diskusijų ir partijų realių ideologinių nuostatų Lietuvos jaunimas tiesiog neturės už ką balsuoti – socialdemokratai (lyg ir) nekairieji, o konservatoriai netinka iš principo.
Tačiau didžiausia grėsmė gali kilti dėl politikų ir jaunimo dialogo trūkumo. Pataikaujant vien vyresniems rinkėjams jaunuoliai lieka pamiršti, tad jų apatija politikai tik auga.
Tai ir yra tiksinti uždelsto veikimo bomba, nes niekas demokratijai nekenkia labiau už abejingus jos piliečius.
