Svarbiausia tų pamokslų mintis buvo maždaug tokia: už kiekvieną darbą ar paslaugą turi būti atlyginta. Visai nesvarbu, kas tai būtų: ar sūnus atneša stiklinę vandens sergančiam tėvui, ar pastarasis paskolina automobilį savo atžalai nulėkti į pasimatymą su mergina.
Kitaip sakant, žmonių tarpusavio santykius geriausia reguliuoti komerciniais susitarimais.
Daugybę metų teismų slenkstį minantis A.Stašaitis neseniai vėl tapo teisiamuoju Kauno apygardos teisme. Buvęs milijonierius pranešė neturintis pinigų advokatui pasisamdyti ir paprašė valstybės skirto gynėjo. Turbūt jau įsitikino, kad kartais valdžios parama vis dėlto praverčia.
Bet nuskurdęs A.Stašaitis turbūt apsidžiaugė sužinojęs, kad jo propaguotos idėjos dar gyvos.
Antai kai kurie Kauno rajono skyriaus „darbiečiai” gavo pranešimus, kad už darbo vietas savivaldybės struktūrose, gautas Darbo partijos dėka, kiekvieną mėnesį reikia mokėti specialų mokestį.
Pranešime nurodyta 11 tokių laimingųjų pavardžių.
Jei įdarbinto asmens atlyginimas ne didesnis nei 1,5 tūkst. litų, per mėnesį partijai reikia sumokėti 10 litų, gaunantys daugiau pajamų privalės atseikėti dvigubai riebiau.
O gal tokie mokesčiai liudija apie giliau pakastą šunį – įdarbindama saviškius Darbo partija tiesiog uoliai vykdo prieš Seimo rinkimus pažertus pažadus mažinti nedarbą?
Tokiu atveju būtų galima panaikinti Darbo biržos padalinius, o jų funkcijas perduoti Darbo partijai. Juk netgi šių institucijų pavadinimai panašūs.
