Trečiadienio vakarą Šiaulių oro uoste nusileido JAV karinis transporto lėktuvas. Juo į tėvynę sugrįžta paskutiniai Lietuvos kariai, tarnavę tarptautinėje misijoje Afganistano Goro provincijoje.
Tarptautinė Vakarų koalicija po 12 metų karo traukiasi iš Afganistano. Kasdien iš aerodromų Kandahare, Bagrame, Kabule kyla dešimtys strateginių transporto lėktuvų. Keliuose – milžiniškos krovininių automobilių vilkstinės, išgabenančios ardomų karinių bazių inventorių.
NATO konvencinės kariuomenės atsitraukimą dengia ir kovinę iniciatyvą palaiko keleto valstybių specialiųjų operacijų pajėgos (SOP). Kas tai per būriai?
Šiuo metu rašau knygą apie Lietuvos Specialiųjų operacijų pajėgų istoriją. Tris savaites skirtingose Afganistano vietose stebėjau SOP eskadrono „Aitvaras“, Pietų Afganistane geriau žinomo 77-osios kovinės grupės („Task Force 77“) vardu, karių veiklą.
Šiandien – pirmoji pasakojimo dalis.
Kandaharo tuštėjimo metas
Apžvalgininkai ir kariniai ekspertai svarsto, ar JAV prezidento Baracko Obamos administracijos inicijuotas pajėgų išvedimas nėra skubotas, ar vis dar silpna Afganistano valstybinė sistema susidoros su jos laukiančiais iššūkiais.
Drauge su Afganistano nacionalinėmis saugumo pajėgomis – kariuomene, policija, saugumo direktoratu – specialieji operatoriai neleidžia įgyti moralinio ir karinio pranašumo tūkstančiams įvairaus plauko kovotojų – nuo narkotikų, ginklų, pinigų kontrabanda ir turto prievartavimu besiverčiančių gaujų, iki idėjinių Hamido Karzajaus valdžios priešininkų, tradiciškai siejamų su Talibano judėjimu ar „al Qaeda“ teroristais.
Kandaharo aerodromas - NATO vadovaujamos Tarptautinių saugumo paramos pajėgų (ISAF) didžiausia bazė Pietų regione, talpinanti maždaug 25 tūkstančius karių, tūkstančius kovinių ir paramos transporto priemonių ir šimtus orlaivių.
24 valandas per parą nenutrūkstamai veikiantis karinis organizmas toks pat aktyvus ir gyvas, kaip ir pastaruosius dvylika metų, ir tik geriau įsižiūrėjus matyti, kad šių dienų Kandaharo bazės varomoji jėga – visuotinis atsitraukimas. Milžiniškoje karinėje teritorijoje, kurios perimetras – 36 kilometrai, viena po kitos uždaromos ir ardomos karinės stovyklos, išvežami gyvenamieji ir ūkiniai konteineriai.
Kandaharo tuštėjimo metas pasimato akivaizdžiai, užsilipus ant „Aitvaro“ stovyklos „Camp Gabriel“ tvoros. Dar vasaros pradžioje už piltinių „Hesco“ bastionų šurmuliavo kaimynai, o dabar jų vėliavos nuleistos, teritorijos ištuštėjusios. Prie „Gabrieliaus“ vartų aukštai iškeltas SOP herbas – skydas su liepsnojančiu kalaviju – bei Lietuvos Trispalvė ir Istorinė vėliavos plevėsuoja lyg nebylus priekaištas išsiruošusiems namo sąjungininkams.
2007 metų pabaigoje tuometinėje Kandaharo bazės dykvietėje, beveik jos pakraštyje, įrengta „Gabrieliaus“ stovykla ilgainiui atsidūrė vos ne bazės centre. Dėl visuotinio atsitraukimo dabar ji vėl beveik periferijoje. 2007-2009 metais „Gabrielius“ buvo nuolatinė „Aitvaro“ dislokacijos vieta, kurioje kariai ilsėdavosi, treniruodavosi, laikė ir remontavo savo transporto priemones.
Tačiau vėliau eskadrono koviniai padaliniai persikėlė į gretimoje Zabulo provincijoje, netoli jos sostinės Kalato, esančią amerikiečių bazę „Camp Wolverine“ („Ernio stovykla“), kurią „aitvarai“ dabar nostalgiškai vadina „voverėmis“. Dauguma iki šiol įslaptintų, tačiau šlovę ir kitų šalių karių pagarbą „aitvarams“ atnešusių operacijų surengtos būtent iš „Camp Wolverine“, čia gimė ir dešimtys gandų bei legendų apie lietuvius, įskaitant ir žinomo amerikiečių karo žurnalisto Michaelo Yono parašytą, tačiau Lietuvoje nesuprastą istoriją apie barzdotus pusnuogius boratus, motociklais besivaikančius Talibaną.
Šiuo metu „Gabrieliuje“ gyvena ir dirba kelios dešimtys „Aitvaro“ karių, kurių misija – suplanuoti ir parengti eskadrono kovines operacijas, joms vadovauti, užtikrinti ryšius ir logistiką. Du „aitvarų“ koviniai padaliniai bazuojasi kitose sąjungininkų bazėse Kandaharo ir Zabulo provincijose.
Talibai nebegali kovoti kaip anksčiau
Vienos iš trijų Afganistane veikiančių SOP „bendruomenių“ – NATO ISAF Specialiųjų operacijų pajėgų vadas, Australijos brigados generolas Paulas Andrew Kenny teigia, kad Zabulo provincija – vienas pavyzdžių, kai perdavus atsakomybę už saugumą Afganistano valdžiai, tarptautinės konvencinės pajėgos smarkiai sumažino operacijų skaičių ir atlieka antraeilę palaikymo funkciją, todėl provincija saugumo požiūriu atrodo „ištuštėjusi“.
Generolas pabrėžia, kad pagrindinis vaidmuo tenka tarptautinėms specialiosioms pajėgoms ir Afganistano specialiosios paskirties policijai.
„Net ir tuo metu, kai Afganistane buvo dislokuota daugiausia tarptautinių pajėgų, negalėjome ir neturėjome pajėgumų kontroliuoti kiekvieną Afganistano žemės lopinėlį. Negalėtume to tikėtis ir iš atsakomybę perėmusių vietos saugumo struktūros. Jų tikslas – geriausiu būdu turimais resursais apsaugoti vietos gyventojus“, - sako brigados generolas. Tam kartais pasinaudojama ir palyginti neseniai įkurtos Afganistano vietinės policijos – ginkluotų vietos gyventojų būrių – pajėgomis, ir šis būdas taip pat būna sėkmingas.
P.A.Kenny pripažįsta, kad buvę atvejų, jog įtaką tam tikrose teritorijose atgavo oponuojančios grupuotės.
„Tačiau tai nereiškia, kad Talibanas įsiveržė tik dėl to, kad koalicija pasitraukė. Mes konstatuojame, kad talibai pavargo, jiems sunku užsitikrinti išteklių. Kai visoje šalyje kalbama apie taikius sprendimo būdus, talibai taip pat ieško kitų galimybių įgyti įtaką, ne vien ginkluotos kovos keliu“, - sako Australijos generolas, prieš tai Afganistane tarnavęs 2012 metais.
„Jau keleri metai, kai įprastinės karybos srityje, talibai nepajėgūs mesti iššūkio nei tarptautinėms, nei Afganistano pajėgoms. Todėl dabar jie laikosi savadarbių sprogstamųjų užtaisų padėjimo, pasikėsinimų ir nužudymų organizavimo taktikos, nes kitų kovinių pajėgumų nebeturi. Jie nebėra tokia grėsmė šalies centrinei valdžiai kaip anksčiau“, - sakė ISAF SOP vadas, kuriam pavaldi ir Lietuvos specialiųjų operatorių kovinė grupė.
„Voverių“ palikimas
Prieš penkis dešimtmečius pastatytas, geresnių laikų matęs amerikiečių sraigtasparnis SH-3 „Sea King“ lėtai suka ratą virš dykvietės, kur prieš kelis mėnesius dar veikė „Wolverine“ bazė, kurioje bazavosi Lietuvos, JAV ir Rumunijos kariai.
Šiemet rugpjūtį ji galutinai uždaryta ir išardyta, ir vieninteliai jos pėdsakai – skaldos kelių ir privažiavimų labirintas. Dauguma čia tarnavusių sąjungininkų perkelti už keliolikos kilometrų, į Kalato miestelio pakraštyje esančią „Camp Apache“ („Apačių stovyklą“).
Ji tapo naujais namais „Aitvaro“ koviniam padaliniui, savo nedidelę stovyklą pavadinusiam „Camp Uola“. Su Pakistanu besiribojanti Zabulo provincija priskirta „Aitvaro“ atsakomybei dar 2007 metais, nors į kovines užduotis šiame Afganistano kampe lietuviai vykdavo dar 2003-2004 metais, tarnaudami JAV vadovaujamoje „Enduring Freedom“ operacijoje.
Prieš trejus metus „Aitvaro“ užduotys Zabule iš esmės pasikeitė. 2007-2009 m. lietuviai savarankiškai arba per bendras su amerikiečiais, lenkais ir kitų šalių SOP operacijas gaudė įtariamus asmenis, ieškojo ginklų, šaudmenų, kitų draudžiamų dalykų sandėlius, atliko įslaptintas užduotis. 2009 metų pabaigoje Lietuvos SOP buvo suformuluota užduotis – suformuoti ir parengti Afganistano nacionalinės policijos Zabulo provincijos greitojo reagavimo kuopą. Tokio padalinio tikslas – specialiųjų operacijų metodais veikti tokiomis sąlygomis ir atlikti tokias užduotis, kurios per pavojingos ir per sudėtingos įprastiems Afganistano nacionalinės policijos padaliniams.
Vaizdai – kaip „Žvaigždžių karuose“
Prie „Uolos“ vartų – netikėtumas. Įspūdingą atletinę formą pasiekusius „Aitvaro“ karius užkalbina ne menkesnę raumenų masę sukaupę keli amerikiečiai. Trumpas ir traškus didelių plaštakų paspaudimas. Trišakio tatuiruotės ant amerikiečių kairiųjų rankų išduoda juos esant „ruonius“ – JAV laivyno specialiųjų pajėgų SEAL karius.
„Ruoniai“ mandagiai pasiteirauja, ar lietuviai negalėtų jiems parūpinti keletą talibų motociklų, kuriuos amerikiečiai norėtų kaip suvenyrus parsivežti namo. „Vienas iš jūsų užsakė, bet iki šiol neatsiėmė“, - į tai atsako juokdamiesi lietuviai.
Pašėlę lietuviai motociklininkai, gaudantys talibų motociklininkus – toks „Aitvarą“ apibūdinantis stereotipas dabar yra paplitęs tarp NATO sąjungininkų Afganistane. Stereotipas turi pagrindą – nuo 2008 metų pradžios eskadrono taktika paremta motociklų naudojimu aptinkant ir persekiojant priešą, apsupant įtartinas teritorijas, saugant „Aitvaro“ patrulių flangus. Motociklininkų taktikos neatsisakyta net ir dirbant su Zabulo policijos greitojo reagavimo kuopa.
Atvykę į užduoties rajoną, lietuvių prižiūrimi policininkai atlieka savo darbą, o tuo tarpu „Aitvaro“ motociklininkai užtikrina, kad įtariami asmenys neišsprūstų lauk bei apsaugo nuo galimos atakos iš išorės. 2007 metais SOP įsigijo KTM motociklus, žinomus iš pergalių Dakaro ralyje. Vėliau jie buvo pakeisti „Yamaha“ motociklais, kurių priežiūra intensyvaus eksploatavimo sąlygomis paprastesnė.
„Aitvarai“ teigia, kad gerai parengtų motociklininkų netrūksta nei Ypatingosios paskirties tarnyboje, nei Jėgerių batalione, nei Kovinių narų tarnyboje. Skirtingai nuo pasklidusio stereotipo, lietuviai Afganistano karštyje ir dulkėse motociklais neskrajoja pusnuogiai. SOP investavo į deramą motociklininkų ekipuotę, sumažinančią smūgių ir kritimų pasekmes.
Kario motociklininko darbas pavojingas, nuo 2007 metų „aitvarų“ patirtos traumos skaičiuojamos dešimtimis. Todėl nugaros, pečių, rankų ir kojų apsaugos – aukštos kokybės, sportinės. Ant kamufliažinių uniformų ir kūno šarvų jas vilkintys lietuviai tampa panašūs į imperijos šturmo karius iš George'o Lucaso „Žvaigždžių karų“.
Pasakojimo tęsinys – kitą savaitę
