Nors žinių valdymas daugelio laikomas pernelyg abstrakčiu dalyku, jis sėkmingai taikomas labai konkrečiose srityse – nuo verslo iki kovos su terorizmu ar medicinos diagnostikos.
Plačiau – interviu su pagrindine konferencijos organizatore, Kauno technologijos universiteto Socialinių mokslų fakulteto dekane prof. Monika Petraite.
- Kuo svarbi Europos žinių valdymo konferencija? Ką jos organizavimas reiškia šaliai ir mokslo įstaigai?
- Manau, Lietuvai tai - didelis pasiekimas, ypatingai Kaunui bei KTU. Šis Europos mastu svarbus renginys puikiai panaudotas šalies reprezentacijai, apsilankė per 120 delegatų iš daugiau nei 40 šalių, tolimiausios – Australija, Japonija, Kambodža, Kanada.
Konferencijos organizavimas Lietuvoje reiškia tikrą mūsų pripažinimą pasaulinėje mokslo bendruomenėje, pasitikėjimą mumis ir mūsų moksliniais darbais.
Žinių valdymo mokslas gyvuoja tiek, kiek ir atkurta nepriklausoma Lietuva. Praktiškai visi mūsų socialinių sričių mokslininkai yra nepriklausomybės kartos mokslininkai, jie susiformavo laisvės metais.
Žinių valdymas yra tarpdisciplininis laukas, kuriame susitinka daug naujų ir drąsių idėjų iš skirtingų mokslo sričių - tiek filosofijos, antropologijos, sociologijos, psichologijos, edukologijos, vadybos, tiek ir tiksliųjų mokslų - informacinių sistemų, sprendimų palaikymo sistemų, kompiuterių sistemų sąveikos studijų.
Ką tik pasibaigusi konferencija yra vieta, kur susitiko labai skirtingų sričių mokslininkai ir praktikai, jie atvirai mąsto, kaip „įsukti“ tą tikrąją žinių ekonomiką.
Paprasčiausias klausimas, į kurį siekiame atsakyti: kaip žinios virsta pinigais? Kalbant akademiškai,- kaip naudojame žinias, kad paverstumėme jas į pažangius procesus, produktus, kurtumėme inovatyvias kompanijas, sprendimus, radikaliai taupytume kaštus, ką turime daryti kitaip? Ar sugebame panaudoti daugiau žmogaus proto, daug daugiau kolektyvinio žinojimo ir sprendimų priėmimo?
- Kokie ryškiausia svečiai lankėsi konferencijoje ir kokios svarbiausios žinios išsakytos?
- Konferencijoje lankėsiose gausus būrys labai įdomių svečių. Du pagrindiniai pranešėjai yra Davidas Snowdenas, kuris taiko savo sukurtą kompleksiškumo teoriją praktiniuose žinių valdymo sprendimuose – saugumo (kovoje su terorizmu), sveikatos apsaugos, verslo.
Ilgus metu dirbęs IBM žinių vadybos instituto vadovu, vėliau įkūrė savo kompaniją. Įdomiausia yra „minkštame“ dalyke, tokiame kaip žinių vadybos mokslas, jo pritaikomi tiksliųjų mokslų metodai, kiekybiniai tyrimai, matematiniai skaičiavimai.
Pagrindinė Davido Snowdeno idėja yra tyrimuose naudoti tūkstančius realių istorijų, panašių į žurnalistinius pasakojimus, o ne įprastas apklausų formas.
Lietuvoje kiekvienas studentas moka sudaryti klausimyną, kuriame pateikta 10 klausimų, reikalaujantys atsakymų „taip“ arba „ne“ arba išranguoti atsakymo variantus. Tačiau tuomet lyg ir užkoduojame atsakymą tuose klausimuose , todėl istorijų tyrimas leidžia suprasti tikrąją esmę, atsleisti bendruomenių ypatumus. Šį metodą jau įvaldė žinomi pasaulio medicinos tyrimų centrai, specialiosios tarnybos, pasaulinės kompanijos.
Prof. Soumodipas Sarkaras atvyko iš Portugalijos Evoros universiteto. Jis 2010 buvo pripažintas vienu iš 100 svarbiausių mąstytoju apie inovacijas ir antreprenerystę Pasaulio ekonomikos forume. Pagrindinė jo pranešimo idėja yra kaip žinias paversti produktu, kaip ugdyti verslumą.
- Šios idėjos yra labai svarbios Lietuvai, nes mes neturime jokių išteklių, tik išsilavinusius žmones. Būtina suprasti, kaip išnaudoti tą unikalų resursą - žmogaus gebėjimus ir kūrybiškumą.
Kaip vertinate Lietuvos įmonių inovacijų vadybos kultūrą ir šalies politikų požiūrį į inovacijas ir jų svarbą ekonomikos plėtrai?
- Lietuvoje yra labai daug pažangių ir progresyvių organizacijų. Nemažai jų buriasi apie Lietuvos žinių ekonomikos forumą, Lietuvos inovacijų centro bendruomenę. Pastebėjau, kad dauguma tų organizacijų, kurios yra inovatyvios, retos, kūrybiškos paprastai yra mažos. Inovacijų vadybos kultūra remiasi esminiu dalyku – bendruomene, neformaliais ryšiais, kurie yra natūraliai galimi tarp 50-100 kartu dirbančių žmonių.
Tokio dydžio organizacijoje, kai dažnai susitinkama, bendraujama, labai sparčiai, neformaliai keičiamasi žiniomis, patirtimis.
Problemos prasideda tada, kai organizacija ima augti, nes Lietuvoje būdinga mastyti apie organizaciją kaip apie hierarchinę sistemą. Tai yra vadovas, vadovo vadovas, vadovo vadovo vadovas, taip susikuriame piramides, bokštus.
Tai - pramoninės verslo organizavimo formos realybė, kuri susiformavo maždaug praėjusio šimtmecio šeštajame dešimtmetyje, ir visiškai neatitinka vadinamosios tinklinės visuomenės, mąstančio, aktyviai sprendžiančio žmogaus, kuris visada yra cia ir dabar, tinkle, ir nori būti pripažintas.
Kiekvienas darbuotojas, ypatingai jaunas, nori būti pamatytas, įvertintas, padrąsintas ar sužinoti ką jam reikia keisti čia ir dabar, o ne kada nors per metinį įvertinimą. Lygiai taip pat reikia elgtis ir su i komunikacijos bei inovacijų procesais. Manau, kad augant organizacijai reikia profesionalaus inovacijų valdymo instrumentų. Tai - pagrindinė problema.
Galėčiau kalbėti ne tiek apie politikų požiūrį, daug svarbiau yra darbai arba ne tiek deklaruota, kiek realizuota politika. O ji tikrai progresyvi, ypatingai vertinant Lietuvos pastangas sukurti žinioms imlios visuomenės , verslo ir mokslo pagrindus, steigiant mokslo ir verslo slėnius, kuriant infrastruktūrą, investuojant į mokslo ir verslo kompetencijų atnaujinimą, jaunimo ugdymą.
Tai suteikia vilties, kad jau išmokome šioje srityje mąstyti, kad žodis inovacija skamba ne tik ne tik politinėse kalbose – netrukus prasidės naujas struktūriniu fondų programavimo laikotarpis, palankus inovacijoms. Mes tikrai galėsime tuo pasinaudoti. Jau šiandien Lietuva domisi inovacijų ir verslo bendruomenės. Daug kas vertina Lietuvą daugiau kaip viltingą kraštą, kuris taps gerokai didesnį inovacijų kiekį generuojančiu kraštu iki 2020 m.
- Bendradarbiaujate su JAV Stanfordo universitetu, visame pasaulyje laikomu inovacijų lopšiu. Kokius skirtumus įžvelgiate tarp Europos ir JAV žinių, inovacijų valdymo srityse?
- Kalbant apie Standforda, ir tai, kas yra aplinkui - Silicio slėnį - su kuriuo palaikome nuolatinį ir prasmingą ryšį, jis veikia tarsi inovacijų ir verslumo variklis. Tačiau ši vieta skiriasi nuo bendros JAV ekonomikos.
Lygiai taip pat nėra inovatyvi os arba neinovatyvios Europos, tiesiog abiejuose kontinentuose egzistuoja maži regionai ar miestai, labai inovatyvūs, arba miestai ar regionai, kurie atsilieka. Kaip mokslininkai, mes kalbame apie žinių ir inovacijų oazes ir dykumas, šia prasme Europa dar daug nesiskiria nuo JAV. Nors sakyčiau, kad galbūt Europoje dėl universitetų sistemos, dėl praktiškai visiems prieinamo aukštojo mokslo ir gerų jam suteiktų sąlygų turime tikrai stiprų potencialą vystyti žinių ekonomiką ateityje, jei tik išdrįstų susiburti vieninga inovacijų ir verslo bendruomenė, kurią tenka stebėti Silicio slėnyje.
Pas mus ta bendruomene yra ir labai tanki, ir labai produktyvi, jei kalbėtume apie žinių ekonomikos įmones, žinių ekonomikos forumą, inovacijų bendruomenę, bet ji per maža. Stengiames visais įmanomais būdais įtraukti ir ugdyti kritinę masę.
- Kokia inovacijų vadybos sritis, Jums, kaip mokslininkei yra įdomiausia?
- Labai įdomu stebėti, kaip nauji atradimai virsta verslo inovacijomis. Iš tiesų ne visi technoliginiai sprendimai tampa inovacijomis, nes inovacija iš esmės reiškia verslo modelio ar technologinio sprendimo įdiegimą ir pavertimą į realios vertės kūrimą.
Man įdomiausi žmonės yra vadinamieji entrepreneriai, startuolių įkūrėjai, kurie nusprendė savo sukurtą verslo modelį arba mokslinį, technologinį sprendimą pritaikius praktikoje pasiūlyti rinkai, tai yra keisti pasaulį ne mintyse, o realiais darbais. Rinka yra vienintelis mechanizmas, per kurį inovacijos pasiekia žmones.
Man labai įdomu ir dirbti, ir bendrauti su įmonėmis, kurios pradeda savo verslą iškart parduodamos inovatyvius produktus kelioms šalims, dalinasi žiniomis ko ne su visu pasauliu. Ir visam pasauliui yra įdomu stebėti, kaip mažos šalys kuria savo žinių ekonomiką.
Dažnai minite sumanių žmonių ir nesumanių organizacijų paradoksą. Prašome pakomentuoti jį plačiau.
Šis paradoksas tiksliausiai apibūdinamas japonų mokslininko Ikurio Nonaka: „Nereikia jokio mokslo vadyboje pasiekti gerų rezultatų su gerais žmonėmis.
Uždavinys yra pasiekti rezultatų su vidutiniais žmonėmis, arba tokiais, kokie jie yra“. I.Nonaka yra vienas iš žymiausių pasaulio žinių ekonomikos guru, kuris dirbo su Japonijos didžiosiomis pramonės kompanijomis, Toyota, elektronikos milžinais.
Tad kur slypi paradoksas? Kiekvienas žmogus savo vidumi yra išsilavinęs, turintis daugybę idėjų. Bet organizacijos dažnai įklimpsta savo rutinoje, procesuose, ir mato žmogų ne kaip mąstančią, norinčią kurti asmenybę, bet kaip prieš šimtą metų – kad ir Fredericko Tayloro vadybos sistemose - instrumentą, kuris pakeičia mašiną, net ir intelektualią, pavyzdžiui, kompiuterį.
Iš tiesų tuomet organizacija netenka savo kūrybinių galių. Žmonės pradeda galvoti ne apie darbą, o apie laisvalaikį. Yra daugybė posakių, kad ir populiarusis „susirask mėgstamą darbą ir tau niekada gyvenime neteks dirbti“.
Inovatyviosios kompanijos stengiasi sukurti tokią darbo aplinką, kuri skatina žmogų tobulėti, vystyti savo žinias, kad galėtų kuo geriau atskleisti jo kūrybinius gebėjimus. Tokiomis sąlygomis žmogaus gebėjimai paverčiami nauda organizacijai. Tai dinamiškos, „gudrios“, judrios organizacijos, jos visada laimi prieš tas, kurios yra lėtos, įklimpusios savo hierarchijose, procedūrose.
Jose darbuotojai realizuoja tik mažą dalį savo pajėgumų, tiek, kiek numatyta procedūrose, o visa kita leidžia kitur. Vieni geriausi jų darbuotojai pradeda savo verslą (duok Dieve), kiti imasi prasmingos visuomeninės veiklos, laisvalaikio pomėgių ir jiems skiria savo didžiausią pajėgumų dalį. Inovatyvių bendrovių tikslas yra padaryti, kad žmogus atskleistų save būtent profesinėje erdvėje.
