Nors dabartiniai švietimo strategai būdami opozicijoje negailėjo aštrios kritikos ankstesnės valdžios mokslo reformoms ir vadino jas sistemos griovimu, jų pirmtakų rengta strategija buvo patvirtinta beveik nieko nekeičiant.
Viena vertus, tai būtų galima vadinti tęstinumu. Nėra sveika, kai nauja valdžia stengiasi paneigti viską, ką darė ankstesnioji, ir vienų reformų nebaigusi puola vykdyti kitokios pertvarkos.
Švietimo sistemai per visą atkurtos nepriklausomybės laikotarpį stigo stabilumo, nuolatinės permainos bene labiausiai trikdė pedagogų bendruomenę, mokinius, studentus, tėvus.
Kita vertus, strateginius dokumentus rengia ne patys politikai, o jų parinkti ir įgalioti specialistai. Švietimo sritis – ne išimtis. Tad neturėtų stebinti, kad su pedagogų bendruomene aptarti dešiniųjų valdžios numatyti strateginiai tikslai tapo kairiųjų Vyriausybės dokumentu.
Svarbiausia, kokią įtaką Švietimo strategija, kurioje tik abstrakčiai įvardijami valstybės siektini tikslai, realiai turės mokymo procesui. Į šį klausimą dar nėra aiškaus atsakymo.
Numatoma švietimui skirti ne mažiau kaip 6 proc. šalies bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai reikštų, kad finansavimas būtų smarkiai padidintas, nes šiemet tam skirta tik 4,67 proc. BVP.
Bet neaišku, nei kada tai vyks, nei ar šis tikslas iš viso bus pasiektas. Juk per strategijos įgyvendinimo laikotarpį iki 2022 metų valdžia keisis dar ne kartą.
Vis dėlto tai nėra nerealus tikslas. Atriekti švietimui ne mažiau kaip 6 proc. BVP rekomenduoja UNESCO. Turtingosios ES šalys tai ir daro.
Lietuva šį rodiklį buvo pasiekusi prieš 2009-ųjų krizę. Bet A.Kubiliaus Vyriausybė verždama diržus smarkiai nurėžė lėšas švietimui. Nors šalies ūkis beveik grįžo į lygį, kuris buvo prieš krizę, šiemet švietimui skirta 5,9 mlrd. litų – apie 700 mln. litų mažiau nei 2009 metais.
Žinoma, taip smarkiai švietimo sistema nenukentėjo, kaip būtų galima manyti remiantis tik finansavimo statistika.
Savotiškas paradoksas, kad taupyti buvo paprasčiau dėl šalies ateičiai itin pavojingos tendencijos – Lietuvoje kasmet mokinių skaičius mažėja maždaug 20 tūkstančių. Įvedus mokyklų finansavimo pagal mokinio krepšelį principą, pinigų sutaupyta tarsi savaime.
Aišku, politikai gali tik prognozuoti mažėjančio gimstamumo ar emigracijos įtaką mokykloms.
Jau lyg ir regėti demografinių prošvaisčių – šiemet į mokyklas atėjo kiek daugiau pirmokų nei pernai, nors moksleivių vėl sumažėjo maždaug 20 tūkstančių.
Tikimasi, jog mokinių mažėjimo tendencija silpnės, o 2020–2022 metais jų skaičius pamažu ims augti. Bet kol kas mokyklos skaičiuoja tik praradimus, o tai dalį pedagogų palieka be darbo.
Aišku, kad netikslinga stengtis žūtbūt išlaikyti ankstesnį mokyklų tinklą, nors mokytojų profesinės sąjungos ir spaudžia politikus išsaugoti pedagogų gretas.
Mokyklų pertvarka, kuria siekiama uždaryti mažas mokyklas, turėtų būti baigta 2015 metais. Dabartinė Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė nežada, kad šio tikslo bus atsisakyta.
Vis dėlto mokyklų tinklo politika kiek švelninama. Šių mokslo metų išvakarėse Vyriausybė pakeitė mokinio krepšelio metodiką ir mokyklų tinklo taisykles.
Žadama dėl mokinių skaičiaus mažėjimo atliekančias lėšas – šiais mokslo metais susidarytų apie 66 mln. litų – palikti švietimo sistemai. Todėl remiantis šiuo šaltiniu ketinama leisti kaimiškųjų vietovių vidurinėms mokykloms sudaryti ir po vieną vienuoliktą bei dvyliktą klases.
Ne taip griežtai bus taikomos ir mokinių skaičiaus normos – jei trūks vieno kito vaiko, mokyklą nebūtinai reikės uždaryti.
Be to, nors ir nedaug – 38 litais – didinamas mokinio krepšelis. Šiais pinigais siekiama mokykloje sustiprinti psichologinę pagalbą, sumažinti mokinių patiriamų patyčių mastą.
Psichologinės pagalbos plėtra nekelia jokių abejonių, tačiau sunku pasakyti, ar duos naudos švelninama mokyklų tinklo pertvarkymo, klasių sudarymo tvarka.
Didžioji dalis savivaldybių jau nusprendusios, kaip bus tęsiama švietimo tinklo pertvarkymo politika, aprimusios ir pedagogų, mokinių, jų tėvų aistros dėl uždaromų mokyklų. Dabar Vyriausybė lyg ir suteikia viltį, kad priimtus sprendimus dar galima pakeisti, o tai gali įžiebti naujų ginčų, sukelti uždaromų mokyklų bendruomenių pasipriešinimą.
Uždarant mokyklas galima ne tiktai efektyviau naudoti švietimui skirtas lėšas. Svarbiausia, ar švelninant mokyklų tinklo pertvarkymo politiką nebus pakenkta mokymo lygiui.
Nors mokiniams ir jų tėvams patogu, kai šalia namų veikia mokykla, yra ir kita medalio pusė. Mažose mokyklose nėra galimybės sudaryti tokias pat mokslo sąlygas kaip didelėse – mokytis užsienio kalbų, rinktis profilinį mokymąsi, ugdyti asmens gebėjimus.
Lietuvos konkurencinį pajėgumą globaliame pasaulyje bene labiausiai lems mokslo ir švietimo lygis. Tad būtų klaida daryti nuolaidų įvairioms interesų grupėms mokymosi kokybės sąskaita.
