Mokinių Lietuvoje drastiškai mažėja, kasmet – maždaug po 20 tūkstančių. Šie metai – ne išimtis, todėl uždaromos mokyklos, vis labiau jaučiamas mokytojų perteklius.
– Ar švietimo sistema netaps blogos demografinės situacijos šalyje įkaite ir mokytojai, užuot rūpinęsi mokymo kokybe, nesuks galvos tik kaip išsaugoti savo darbo vietą? – „Lietuvos rytas” pasiteiravo švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio.
– Šiemet demografiniu požiūriu jau matyti ir prošvaisčių.
Nors bendras mokinių skaičius ir sumažėjo dar 20 tūkstančių, pirmokų pagaliau vėl pagausėjo. Tai Lietuvos ekonominio pakilimo laikotarpiu gimę vaikai.
Galima tikėtis, kad gerėjant gyvenimui ir ateityje turėtų augti gimstamumas, ypač jei ir socialinė politika skatins šeimas auginti daugiau vaikų. Be abejo, ekonominės gerovės kilimas stabdo ir emigraciją – kitą mokinių skaičių mažinančią rykštę.
Prognozuojame, kad kitąmet dar maždaug 20 tūkst. mažiau mokinių ateis į mokyklas, bet 2015 metais šis rodiklis turėtų kristi iki 10 tūkst., o 2016-aisiais – iki 2 tūkst. moksleivių. Tikimės, kad apie 2020–2022 metus mokinių vėl pamažu ims daugėti.
Aišku, būtina, kad emigracija nesiplėstų, o dalis išvykėlių sugrįžtų. Todėl remiame užsienyje veikiančias lituanistines mokyklas, kuriose mokosi apie 6 tūkst. vaikų.
– Jūsų pirmtakams sunkiai sekėsi suskaičiuoti mokyklos nelankančius vaikus, buvo skelbiama, kad dešimtys tūkstančių moksleivių nežinia kur dingę. Kokia padėtis dabar?
– Mūsų duomenimis, mokyklos nelanko apie 2,5 tūkst. vaikų, iš jų maždaug 80 proc. išvežti į užsienį. Bet yra ir nežinia kur prapuolusių mokinių, matyt, daugiausia iš socialinės rizikos šeimų.
Svarstėme, kad išmokėdami socialines išmokas galėtume pasidomėti šiais vaikais, o jei jie neina į mokyklą, gal net mažinti pašalpas. Reikia svertų, kurie leistų spustelėti atsakomybės nejaučiančius tėvus.
– Ar toliau bus uždaromos nustatyto mokinių skaičiaus nesurenkančias mokyklos?
– Vyriausybė pakeitė mokyklų tinklo formavimo taisykles. Plečiamos savivaldybių galimybės išlaikyti mažesnes mokyklas kaimuose ir išsaugoti gimnazijas mažuose miesteliuose, leidžiant jose sudaryti ir po vieną vienuoliktą bei dvyliktą klases.
Aišku, tai kainuos. Bet ketiname palikti švietimo sistemai daugiau nei 60 mln. litų, kurie kitąmet susitaupys mažėjant mokinių skaičiui.
– Vyriausybė patvirtino 2013–2022 metų švietimo strategiją.
Ar realu švietimui skiriamą bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį padidinti iki 6 procentų?
– Strateginiai tikslai nebūtinai iškart virsta biudžeto skaičiais, bet jie nurodo kryptį, kuria turime žengti.
Ne Lietuva sugalvojo, kad švietimui reikia skirti ne mažiau kaip 6 proc. BVP. Tai UNESCO rekomendacija.
Toks švietimo finansavimo lygis jau buvo pasiektas 2008 metais, bet krizė mus nubloškė atgal. Dabar švietimui tenka vos 4,7 proc. BVP. Pagal tai esame treti nuo galo ES – lenkiame tik Rumuniją ir Bulgariją.
Žinoma, nei kitąmet, nei 2015 metais nepavyks padidinti finansavimo iki 6 proc. BVP, bet svarbu, kad bent žengtume šio tikslo link.
– Tačiau didėjant finansavimui dar nebūtinai gerėja ir švietimo lygis. Kaip keisite švietimo politiką, kokias ankstesnės ministerijos vadovybės reformas ketinate tęsti?
– Negalėčiau teigti, kad anksčiau buvo daroma vien blogai. Buvo sujudinta visa sistema, kuriai permainos būtinos.
– Bet argi dabartinis švietimo viceministras socialdemokratas Rimantas Vaitkus anksčiau nekalbėdavo, kad liberalai tik griauna švietimą?
– Aš gal nesu toks aršus šių reformų kritikas, nes man liberalizmas mažiau svetimas. Bet taip pat manau, kad blogai, kai mokinys virsta preke. Tuomet mokykloms rūpi jau ne mokymo kokybė, o tik moksleivio krepšelis.
Todėl sieksime, kad mokyklos konkuruotų ne mažindamos mokymosi ir drausmės reikalavimus, bet mokslo kokybe.
Tai taikytina ir aukštajam mokslui. Liberalai tiki, kad viską sureguliuos rinka. Bet taip nėra.
Švietimo strategija numato sudaryti žmogui sąlygas mokytis, ko jis nori, bet kartu ir garantuoti, kad būtų parengta šaliai reikalingų policijos pareigūnų, inžinierių, agronomų, kitų sričių specialistų.
