Rugsėjo pirmąją visuomet spėliodavau, kam viso šito pigaus teatro reikia. Nes mokslo metų pradžios diena mokiniams, išskyrus pirmokus, kurie dar nesuprato, į kokią vergiją tėvai juos atvedė parduoti, reiškia per vasarą tapusios įprasta galimybės būti savo laiko šeimininkais pabaigą. Daugiau jokio miegojimo iki popietės ir vakarojimo iki paryčių. Kėlimasis, pusryčiai, kelionė į mokyklą, pamokos, namai, namų darbai, miegas, kėlimasis...
Kadangi tai neišvengiama, tai susirinkus po atostogų galima tiesiog pradėti mokytis, bet bent neverskite tuo džiaugtis.
Pedagogai galėtų džiaugtis nebent tuo, kad ir naujais mokslo metais dar tebeturi darbą. Paskaičiavus, kiek vaikų per metus sumažėjo, būtų keista tikėtis daugiau kokių nors džiugių naujienų. Net ir algas kelti mokytojams būtų nelogiška, žinant, kad šios profesijos specialistų pasiūla gerokai viršija paklausą.
Tik niekaip nesuprantu, kam reikia juos versti stoviniuoti mokyklos kieme, skambant kažkieno grafomaniškiems posmams apie rugsėjį, mokyklos suolą ir tėvynę, šypsotis iš naujo sutikus tuos pačius jau pernai iki gyvo kaulo įgrisusius per prievartą čia suvarytus būsimus Britanijos juodadarbius, glamžančius prakaituotuose delnuose nuleipusius kardelius.
Mokslo žinių dieną gėlės mokykloje reikalingos tiek pat, kaip ir laidotuvėse. Jau geriau už joms skirtus pinigus susimetę tėvai nupirktų elektrošoką, kuriuo auklėtoja galėtų papurtyti jų neklusnias atžalas. Sakote, kad negalima? Žinau, bet kuris mokytojas apie tokią galimybę nepasvajoja?
Ypač tada, kai iš atėjusių čia gauti išsilavinimo būrio vis išlenda kaip durnadagis tarp nasturtų koks vienas baisiai savimi pasitikintis ir kitus žeminantis vaikėzas. Su savo iš namų atsineštu žinojimu, kad mokytoja yra nevykėlė jau vien todėl, kad pasirinko tokią profesiją. Ir išvis, ką ji gali žinoti, jeigu jos telefonas su mygtukais ir operacine sistema, kuri jau praeitame amžiuje buvo vadinama pasenusia. Ir vien todėl, kad klasiokus tėvai atveža į mokyklą ne nauju BMW X5, kaip jį, o kažkokiais surūdijusiais kibirais, jiems privalu reguliariai parodyti jų vietą.
Mokslo žinių dieną labiausiai man nuotaiką sugadina gatvėje sutikti uniformuoti moksleiviai. 1988-1989 m. prieš baigdamas mokyklą dar spėjau sudalyvauti keliose protesto akcijose, kuriose buvo reikalaujama mokyklinių uniformų panaikinimo.
Mano kartai pavyko iškovoti, kad visoje šalyje šitie priespaudą ir priverstinę lygiavą reiškiantys rūbai paskelbti neprivalomais. Ir štai po ketvirčio amžiaus vis daugiau mokyklų nutinka taip, kad tėvai ir mokiniai, nepatirdami kankinimų nei įkaitinta geležimi, nei namudinės kūrybos poezijos deklamavimu, būdami daugmaž veiksnaus proto nubalsuoja sugrąžinti uniformas.
Tėvus dar galiu suprasti. Slapčia jie įtaria, kad vaikai, norėdami apranga išreikšti savo estetikos supratimą, reguliariai kaulys pinigų brangiems žinomų prekės ženklų drabužiams. Arba eis į mokyklą apnuoginę tatuiruotas intymias kūno vietas ir apsirengę kaip pragaro pagalbiniai darbininkai.
Kai jie supras, kad net ir žinomo gamintojo džinsai ir džemperis su gobtuvu, pirktas per „Nuolaidos iki 120 procentų!“ išpardavimą viename iš prekybos centrų, kainuotų kelis kartus pigiau, negu siuvykloje pagal specialų užsakymą siuvamos uniformos. Dėvėtų rūbų parduotuvių jau neminėsiu.
Jeigu jūsų vaikams gėda į jas užeiti, tai galite kaltinti tik save, kad taip juos išauklėjote. Nemačiau nė vienos mokyklinės uniformos, kuri būtų pritaikyta įvairiems metų laikams, patvari, skelbiama 500 laipsnių temperatūroje drauge su grindų skuduru ir nepaverstų paauglių panašiais į algų nemokančio prekybos centro kasininkes. O jeigu jums labai patinka rytietiški pornografiniai filmai su uniformuotomis striukasijonėmis mergaičiukėmis, tai bent pasigėdykite įgyvendinti savo fantazijas taip rengdami nuosavus vaikus.
Turbūt didžiausia klaida yra manyti, kad uniformos panaikina socialinius skirtumus, visi vaikai tampa lygūs ir išnyksta patyčios. Drabužiai čia niekuo dėti - tie skirtumai tūno mūsų galvose. Todėl vienodai juos aprengdami tikrai neišlaisviname nuo visų namie įteigtų baimių, poreikio lankstytis prieš įtakingesnius ir turtingesnius.
O jeigu jau būtinai norite kaip nors ypatingai paminėti Mokslo ir žinių dieną, išeikite su savo vaiku pasivaikščioti į parką, miškelį ar ramesnį miesto kvartalą. Ir ne mažiau kaip valandą nuoširdžiai su juo ar ja pasišnekėkite, nesileisdami į ilgus pasakojimus apie idealizuojamus priešistorinius savo mokyklinius metus, bet pirmiausiai stengdamiesi jį išklausyti. Jei kontaktas pavyks, pažadu, tikrai sužinosite daug svarbių dalykų.
