Naujojo judėjimo įkvėpėju tapo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis, nuolat demonstruojantis paramą jauniems politikams ir noriai dalyvaujantis jaunimo renginiuose.
„Labai noriu, kad būtų toks sąjūdis, kad būtų valios ir pasiryžimo dirbti tam, kad Lietuva išliktų”, - sveikindamas sąskrydžio dalyvius kalbėjo V.Landsbergis.
Renginio organizatoriai teigė datą pasirinkę neatsitiktinai. Išvakarėse Lietuvoje buvo minima Juodojo kaspino diena ir Baltijos kelio sukaktis. Baltijos kelyje trijų valstybių piliečių išreikštas pasiryžimas gyventi laisvėje ir patiems kurti savo dabartį bei ateitį, jaunuolių teigimu, juos įkvepia geriems darbams.
Į sąskrydį pajūryje atvyko apie pusantro šimto jaunimo organizacijų - jaunųjų konservatorių, šaulių, tautininkų, taip pat Jaunųjų lyderių forumo atstovai iš visos Lietuvos.
V.Landsbergis įsitikinęs, jog tautinę savigarbą išsaugojusių ir valstybės ateitimi susirūpinusių jaunų žmonių potencialas Lietuvoje didžiulis. Tai esą patvirtina ir kasmet Seime vykstantys, jau tradicija tapę jo globojami jaunimo organizacijų apdovanojimai. Konservatorių patriarchas nė kiek neabejoja, kad jaunoji karta ne mažiau dora, pilietiška ir patriotiška nei ta, kuri Lietuvai iškovojo nepriklausomybę. Tačiau jaunus žmones esą reikia padrąsinti, sutelkti, pasidalinti su jais patirtimi.
„Kas aš esu? Ar manęs kam nors reikia? O jeigu niekam nereikia, tai lyg raupsuotojo prakeikimas“, - jaunuolius susimąstyti ragino vienas Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio lyderių V.Landsbergis. Įkvepiančiu pavyzdžiu jis laiko Lietuvos savanorį Artūrą Sakalauską, žuvusį nuo iš šalies besitraukiančios sovietų armijos paleistos kulkos. Tas šviesus jauno ir gero žmogaus veidas man primena partizanus, jų džiaugsmingą laisvalaikį miškuose. Jie žino, kad rytoj galbūt jau negyvens, bet kokie laimingi jų veidai. Tai laisvi žmonės pavergtoje tautoje – toks buvo jų pasirinkimas. Į kvietimą tapti savanoriu atsiliepęs A. Sakalauskas taip pat pasirinko, jis žinojo, kad yra reikalingas Lietuvai, jis turėjo dėl ko gyventi“, - kalbėjo V.Landsbergis.
Svarbiausia, anot jo, suvokti, kokiu keliu norime eiti kaip tauta ir priešintis blogiui, įvairioms smurto apraiškoms. „Visi iškart įsivaizduoja, kad smurtas – tai teroristai, karai, konfliktai šeimoje. Ši sąvoka daug platesnė. Tai gamtos, savęs naikinimas, kasdienis lėtas žudymasis buteliu, ištvirkavimu. Manyti, kad gyvenimas beprasmis – jau savižudybė, o juk aplink tiek grožio, turėtume mylėti gyvenimą, o ne mirtį“, - susirinkusius jaunuolius ragino politikas.
Jam skaudžiausia matyti, kaip žudomas žmogiškumas. Visuomenė, kurios vaikai, užuot užjautę ir mylėję, tyčiojasi iš kitų, skriaudžia silpnuosius, žudo ir naikina, pasmerkta. „Žmonės yra tie, kuriems aplinkiniai irgi žmonės“, - teigė V. Landsbergis.
„Žilvičio“ stovyklavietėje prie pat jūros susirinkusiems jaunuoliams svečias taip pat skaitė savo poeziją, o vėliau surengs bendrą kūrybos vakarą kartu su sūnumi – rašytoju ir bardu Vytautu V.Landsbergiu.
