Rima gimė Berlyne, tačiau užaugo Čikagoje. Jos šeima, Tallat-Kelpšai, kilę iš senos lietuvių giminės. Dalis šeimos buvo suimti ir ištremti į darbo stovyklas Sibire, kita dalis pabėgo į Jungtines Amerikos Valstijas. Kaip pasakoja mergina, visi šeimos nariai, tiek apsigyvenę Amerikoje, tiek ištremti į Sibirą ar likę Lietuvoje, liko sėkmingi žmonės“.
- Kas jums yra Lietuva?
- Mano ryšiai su Lietuva labai stiprūs. Suprantu 95 proc. lietuvių kalbos, deja, mano gramatikos žinios nėra tobulos. Daugeliui kelia nuostabą ir juoką, kad aš suprantu man lietuviškai užduodamus klausimus, tačiau į juos atsakau angliškai. Mano močiutė visuomet su manimi kalba lietuviškai, tad tik jos dėka aš ir suprantu gimtąją kalbą.
Kad ir kur bebūčiau, Lietuva vis tik yra mano namai. Daugiausiai apie Lietuvą kalbėdavau studijuodama per istorijos ir politinio mokslo paskaitas bei konferencijas. Amerikiečių domėjimasis Lietuva labai įvairus ir reakcija dažniausiai būna pozityvi. Amerikiečiai daugiausiai domisi Lietuvos krepšiniu ir krepšinio žvaigždėmis, tačiau aš visuomet stengiuosi pabrėžti Lietuvos istorijos svarbą, paskutiniojo dvidešimtmečio įvykius, kultūrą, meną, išskirtinį maistą, istorinį paveldą ir gamtos grožį, stengiuosi akcentuoti Lietuvos stipriąsias puses. Nesuprantu žmonių, kurie užuot stengęsi pabrėžti Lietuvos grožį ir jos pozityvias puses, vis tiek smukdo šalį negatyvume.
Dažnai girdžiu sakant, jog niekam neįdomu, ar kalbi, ar nekalbi lietuviškai, gyvendamas svetur. Nesutinku su tokia galvosena. Žinau, kad yra daug tokių lietuvių, kaip aš, kurie gyvena užsienyje ir, nors nekalba puikiai lietuviškai, tačiau visa širdimi jaučiasi Lietuvos piliečiais.
- Kaip kilo idėja atskleisti Lietuvos praeities negandas ir vargus dėl kovos už nepriklausomybę?
- Studijuojant politikos mokslus ir filosofiją Šiaurės Centriniame universitete man buvo suteikta „Richter“ stipendija. Šie pinigai man davė galimybę atlikti mokslinius tyrimus mano darbui apie Lietuvos pasipriešinimo judėjimą. Pradžioje norėjau aprašyti tą Lietuvos istorijos dalį daug platesniu mastu, tačiau nutariau koncentruotis ties 1980-1990 m. rezistenciniu judėjimu.
Gautą dotaciją paskyriau trijų savaičių apsilankymui Lietuvoje. Tuo metu jau buvo praėję ketveri metai nuo mano paskutinio apsilankymo, ir tai buvo pirmasis kartas, kai Lietuvoje lankiausi viena.
Per tas savaites apie Lietuvos istoriją aš sužinojau daug daugiau nei iš bet kokių knygų, kurias buvau skaičiusi. Norėjau išsamiai išstudijuoti tuometinius įvykius ir asmeniškai pakalbinti žmones, tiesiogiai susijusius su tuo, kas tuo metu vyko.
Per mokslinio tyrimo keliones Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Lietuvoje man pavyko pakalbinti Vytautą Landsbergį, Angonitą Rupšytę, Gene'ą Sharpą, Gražiną Miniotaitę ir daugelį kitų žmonių, kurie dalyvavo kovose už Lietuvos nepriklausomybę.
Šie interviu su buvusiais pasipriešinimo judėjimo lyderiais man ne tik suteikė asmeninę ir unikalią galimybę susipažinti, kaip Lietuvos nepriklausomybės judėjimas prasidėjo ir kokie veiksmai lėmė judėjimo pasisekimą. Tai buvo puiki proga susipažinti su to meto politiniais aspektais. Pokalbiai ir tyrimai atskleidė unikalius pasipriešinimo judėjimo veiksnius ir leido analizuoti nesmurtines nepriklausomybes kovas ir kodėl Lietuvoje jos baigėsi sėkmingai.
Mano moksliniai tyrimai ir interviu vis dar tęsiasi. Kalbinami žmonės labai geranoriški, atviri ir šilti. Artimiausiu metu rengiuosi pakalbinti keletą žymių žmonių, tarp jų ir Andrių Mamontovą, kuris sužavėjo mane savo šiluma ir kilniu mąstymu.
- Papasakokite išsamiau, kas jus pastūmėjo filmo kūrimui?
- Tyrinėjimų metu visi interviu buvo įrašomi, kad būtų lengviau įsiminti ir perteikti tai ant balto popieriaus lapo. Močiutė padėjo medžiagą buvo išversti į anglų kalbą ir paruošti analizavimui.
Po aštuonių mėnesių, vieną popietę pietaujant su močiute ji staiga paklausė: „Rima, juk tu įrašei tuos visus pokalbius, tiesa?“. Aš linktelėjau, o ji paklausė, ar galėtų juos pamatyti, pridurdama: „Neabejoju, kad ir likęs pasaulis irgi norėtų su jais susipažinti. Juk tu žinai ganėtinai svarbią informaciją“.
Šie jos žodžiai įstrigo giliai mano mintyse, ir prireikė metų laiko, kol pagaliau nusprendžiau, jog atėjo laikas pasakyti tiesą, supažindinti žmones su tikra Lietuvos istorija.
- Supažindinkite plačiau su jūsų kuriamo filmo idėja.
- Filmo tikslas - ne tik papasakoti Lietuvos praeitį istoriniu, bet ir asmeniniu aspektu šnekinant pašnekovus. Siekiame ne tik papasakoti Lietuvos pasipriešinimo istoriją, bet ir tarptautinei visuomenei įrodyti, kaip galima išsikovoti laisvę nuo priespaudos sąmoningai naudojant visiškai nesmurtines priemones. Filmas bus anglų ir lietuvių kalbomis, bei rodomas su lietuviškais subtitrais.
Filmas analizuos Lietuvos laisvės judėjimą, pradedant XIX amžiaus sukilimu, atkreipiant dėmesį į ginkluotus ir neginkluotus pasipriešinimus 1940-1960 metais. Bus nagrinėjami ir 1960-1970 metų protestai bei nesmurtinis judėjimas, kuris baigėsi Lietuvos nepriklausomybės atgavimu.
Atvirai pasakius, aš noriu ne tik garsiai išsakyti tiesą, bet ir išanalizuoti nesmurtinio pasipriešinimo Lietuvoje istoriją, parodyti, kaip ir kodėl judėjimai išaugo į sėkmingai pasibaigusį neagresyvų pasipriešinimo judėjimą ir Lietuvos sėkmę pasauliniame kontekste.
Stengsiuosi įrodyti, jog taikus pasipriešinimas gali būti puiki alternatyva laisvei ir nepriklausomybei įgyti, kad idealios pastangos, tautinės giesmės, sunkus ir pavojingas darbas, drausmė ir ypatingas noras judėti pirmyn nugali viską.
Noriu pasaulį supažindinti su šalimi ir padėti jiems suprasti Lietuvos laisvės kovas. Tikiu, kad tai gali tapti įkvėpimo šaltiniu kitoms priespaudos kankinamoms tautoms visame pasaulyje rinktis taikios rezistencijos kelią.
Nuoširdžiai tikiu, jog būsimas filmas bus įdomus ne tik siauram lietuvių žiūrovų ratui, bet ir daug platesnei auditorijai. Viliuosi, jog „Game Changer: Lithuania‘s Non-violent revolution“ susilauks ne mažesnio susidomėjimo nei šiemet debiutavusi juosta „Kita svajonių komanda“.
- Kaip pavyko suburti gerą ir stiprią kūrybinę grupę?
- Džiaugiuosi subūrusi draugišką komandą, kuri, kaip ir aš, tiki sėkminga šio projekto baigtimi. Mūsų „Kickstarter“ puslapis buvo visiškai finansuojamas, ir per 27 dienas surinkome daugiau nei 10 tūkst. dolerių. Buvome labai laimingi ir įsitikinome, kad parama, kurią gavome, tik dar kartą patvirtino mūsų filmo projektą ir idėją. Tikime, jog antrasis toks „Kickstarter“ turas bus toks pat sėkmingas.
Birželio 10 dieną atvykome į Lietuvą rinkti archyvinės medžiagos, filmuoti istorines vietas, kalbinti svarbius asmenis. Darbas Lietuvoje tęsis iki rugpjūčio pabaigos. Filmą tikimės pabaigti kitų metų kovo-balandžio mėnesiais.
Mano buvimas Lietuvoje - nepamirštama patirtis ir nepaprasta gyvenimo kelionė. Supratau visų istorikų gerai žinomą tiesą, jog yra tiek daug svarbių įvykių mūsų istorijoje, kurie laukia būti aprašyti ir papasakoti. Deja, tie, kurie dar gali juos išsakyti, vienas po kito palieka mus, išeidami Anapilin.
