Ne vienam kyla klausimas, kur dėti pernai švęstu vandeniu apšlakstytus, bet jau sudžiūvusius žolynus. Kauno kurijos kancleris, monsinjoras Adolfas Grušas pataria tikintiesiems per daug galvos nekvaršinti. „Surinkimo punktų bažnyčia tikrai nedarys“, - žolynus su baterijomis palygino dvasininkas.
Jis siūlė sausučius deginti ar mesti lauk. Svarbu, kad tai būtų daroma be noro paniekinti pašventintą daiktą.
„Nieko griežtai nustatyto nėra. Senovėje žmonės užkišdavo už šventų paveikslų ir jie sudūlėdavo. Nieko blogo nebūdavo, jei juos kartu su šiukšlėmis sušluodavo. Juk darė taip ne dėl to, kad paniekintų šventintą daiktą, bet dėl to, kad netrukus parsineš naują“, - pasakojo dvasininkas.
Anot A.Grušo, geriausia būtų žolynus sudeginti. Tas pats galioja ir seniems aplūžusiems kryželiams, rožantėliams, šventiems paveikslėliams.
Jis prisiminė, kaip tarpukariu velykines verbas žmonės degindavo gavėnios pradžioje – pelenų dieną. Pelenai buvo naudojami tos dienos pamaldose – jais kunigas barstydavo tikinčiųjų galvas.
Miestuose gyvenantys tikintieji, kurie neturi kur žolynų deginti, neturėtų bijoti išmesti jų su šiukšlėmis. „Mesti lauk – irgi ne tragedija. Svarbiausia, kad mesdamas žolyną ar kitą pašventintą daiktą į šiukšlių dėžę, žmogus nenorėtų paniekinti švento daikto“, - aiškino kunigas.
Žolynų šventinimas bažnyčiose – tai simbolinis vasaros derliaus atidavimas Dievui. „Tai yra Dievo palaima visam žmogaus darbui. Dievas teikia palaimą žmogaus darbui, o žolynas – tai regimas Dievo palaimos ženklas, parsinešdamas žolyną tarsi parsineši Dievo palaiminimą namo“, - sakė monsinjoras A.Grušas.
Palaiminimui tinka bet kokie žolynai, įvairios gėlės.
Pats dvasininkas Žolinę sutiks Pivašiūnuose. Ten kasmet rengiami didžiuliai atlaidai, trunkantys 8 dienas. Ir šiemet nedidelis Pivašiūnų miestelis nuo trečiadienio vakaro aidi nuo varpų skambėjimo ir tikinčiųjų maldų.
