Praėjusią savaitę Vilniaus apylinkės prokuratūra nutarė tenkinti aplinkos viceministro A.Petkaus skundą ir pradėjo ikiteisminį tyrimą, ar „Lietuvos rytas” neapšmeižė šio politiko, nors tai visiškas absurdas net dėl kelių priežasčių.
Pirmiausia „tvarkiečių” partijos vicepirmininkui aplinkos viceministrui A.Petkui užkliuvusiu redakcinio straipsnio „Laiko ženklai” sakiniu jis net nėra kaltinamas, kad dirigavo įtarimų sukėlusiam ir dabar jau sustabdytam Vilniaus atliekų rūšiavimo gamyklos statybos konkursui.
„Lietuvos rytas” teigė tik tai, kad „už atliekų tvarkymą šalyje atsakingas pareigūnas gali daryti didžiulę neoficialią įtaką savo kuruojamos aplinkosaugos srities konkursų rengėjams”.
Čia verta prisiminti aforizmu tapusią konservatorių patriarcho V.Landsbergio frazę „kas gali paneigti galimybę”. Išties ar atsirastų Lietuvoje bent vienas žmogus, kuris sugebėtų paneigti galimybę, kad aplinkos viceministras gali daryti neoficialią įtaką savo kuruojamos srities konkursams?
Aišku, viceministrui galėjo nepatikti, kad „Lietuvos rytas” paskelbė tokią prielaidą. Tačiau ne jo valioje uždrausti žurnalistams turėti savo nuomonę, juolab kad prielaidos dėl įtarimų sukėlusio konkurso nebuvo iš piršto laužtos.
Šį konkursą bendrovė „Energesman” laimėjo, kai iš jo buvo pašalinti visi kiti šeši dalyviai, kurių vienas siūlė net 20 mln. litų žemesnę kainą.
Tarp laimėtojo akcininkų – bendrovės „Vėtrūna” valdybos pirmininkas V.Banys, kuris turi ryšių su „tvarkiečių” politikais.
Bet šį kartą itin svarbu tai, kad aplinkos viceministras A.Petkus neneigia daug metų dirbęs „Vėtrūnai” priklausiusiose įmonėse.
Negi šių aplinkybių negana, kad žurnalistai svarstytų apie galimą neoficialią „tvarkiečių” įtaką konkursui, kurio skaidrumu suabejojo ne tiktai Viešųjų pirkimų tarnyba, bet ir premjeras A.Butkevičius bei sostinės meras A.Zuokas?
Kita vertus, politine veikla užsiimantis viceministras – viešasis asmuo. Tai tik jo išprusimo problema, jei jis to pats nesupranta.
Tačiau keista, kad to nesupranta ir prokurorai, pamiršę, jog Lietuvos įstatymai ir tarptautinė teisė nustato daug platesnes kritikos viešajam asmeniui ribas. Civilinis kodeksas numato, kad viešojo asmens kritika, kad ir kokia griežta ir kandi ji būtų, yra leistina.
Europos žmogaus teisių teismas, aiškindamas visuotinai įtvirtintą saviraiškos laisvę, pabrėžė, kad teisė skleisti informaciją apima ir informaciją, kuri šokiruoja, erzina, ir tai yra pliuralizmo, tolerancijos, plačių pažiūrų, be kurių neįmanoma demokratinė visuomenė, formavimosi prielaida.
Ką čia daugiau pridursi? Nebent tai, kad prokurorai, A.Petkaus prašymu pradėję ikiteisminį tyrimą, galimai tik vykdo politinį užsakymą, kuriuo siekiama įbauginti žurnalistus, kad jie liautųsi gynę viešąjį interesą, kuo mažiau kritikuotų abejotiną politikų ar valdininkų veiklą.
Bergždžios viltys. Prokurorų žygis prieš „Lietuvos rytą” tik skatina pasiaiškinti, kieno valią jie vykdo, kodėl skubiai pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl tariamo A.Petkaus šmeižto, nors kitais atvejais, net ir tuomet, kai paskleidžiami akivaizdžiai melagingi faktai, jie atsisako tirti ir siūlo kreiptis privataus kaltinimo tvarka.
Antai tariamos pedofilijos auka tapusio A.Ūso ir L.Stankūnaitės tėvams taip ir nepavyko įtikinti prokurorų imtis ikiteisminio tyrimo dėl onkologės L.Plėšnienės viešai paskleisto šmeižto apie tai, kad neva jos buvo prašoma pašalinti vyndėmę nuo A.Ūso lyties organo.
L.Stankūnaitei atstovavęs advokatas G.Černiauskas privertė prokurorus pradėti ikiteisminį tyrimą dėl Seimo narės A.Stancikienės, visuomenininkų D.Kuolio ir A.Nako viešo šmeižto tik tuomet, kai net dviejų instancijų teismai prokuratūrai nurodė, kad ji privalo tai daryti.
O „Lietuvos ryto” atžvilgiu prokurorai nedelsdami pradėjo ikiteisminį tyrimą, nors šiuo atveju kalbama tik apie realiais faktais grindžiamą prielaidą, kuri buvo išsakyta ginant visuomeninį interesą ir taikyta viešajam asmeniui – aplinkos viceministrui.
Tai ne pirmas atvejis, kai prokurorai tuščiai švaisto mokesčių mokėtojų pinigus ir gaišina savo bei žurnalistų laiką, pradėdami ikiteisminius tyrimus dėl „Lietuvos ryto” publikacijų.
Žurnalistė L.Lavaste net kelis kartus buvo kviesta į prokuratūrą ir iš jos reikalauta išduoti savo informacijos šaltinį, nors Viešosios informacijos įstatymas suteikia teisę jo neatskleisti, o Žurnalistų ir leidėjų kodeksas netgi įpareigoja išlaikyti šią paslaptį.
Dėl netrukus pasitvirtinusios „Lietuvos ryto” informacijos apie rengiamą „Snoro” banko uždarymą ant kojų buvo sukelta visa šalies teisėsauga, ilgai tampomi redakcijos žurnalistai, neteisėtai atleisti Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos vadovai V.Gailius ir V.Giržadas, o valstybei dabar reikės išmokėti jiems šimtatūkstantines kompensacijas.
Naujausias išpuolis prieš „Lietuvos rytą” irgi kelia įtarimų, kad prokurorai tėra įrankis politikų rankose, o viceministro skundu kaip pretekstu įkąsti laikraščiui pasinaudojo daug aukštesnėse valdžios kėdėse sėdintys politikai.
