Juk neseniai vykusiame naujo Panevėžio respublikinės ligoninės vadovo rinkimuose dalyvavo septyni pretendentai. Į Muzikos mokyklos direktoriaus pavaduotojo vietą gauta bent dvylika paraiškų.
O štai Panevėžio kultūros centro bendruomenių rūmų direktoriaus posto oficialiai siekė vos du. Ir tai neblogai, nes prieš trejus metus didžiausios miesto kultūros įstaigos vadovas buvo išrinktas tik iš trečio karto ir tik iš vieno kandidato. Valstybinio pavaldumo meno šventovės J.Miltinio dramos teatro direktorius – iš antro karto, ir taip pat iš vieno šios kėdės panorėjusiojo.
Visgi kažkas negerai su mūsų kultūra, jeigu niekas nenori jai vadovauti. Ir iš kur bus tas noras, jeigu paprasto savivaldybės biurokrato ar valdiško autobusų parko vadybininko atlyginimas bent dukart didesnis už teatro ar galerijos direktoriaus algą?
Kai kultūros ministras Šarūnas Birutis pažadėjo per artimiausius trejus metus iškovoti kultūros darbuotojams ne mažesnius nei 1,7 tūkst. litų (po mokesčių) atlyginimus, tūkstantinė biudžetinių vietinio pavaldumo bibliotekų, teatrų, kultūros centrų darbuotojų ir profesionalių individualių menininkų minia tik liūdnai palinksėjo galvomis.
Valstybinėms įstaigoms tai padaryti gal ir bus įmanoma. Juk reikalingi milijonai seikėjami iš valstybės aruodo. Tačiau regioninėms, vos šiaip taip finansuojamoms iš biudžetų su minuso ženklu – tas pats, kas skristi į kosmosą. Čia kultūros ir meno darbuotojai vienuolika mėnesių dirba už minimumą, o dvyliktą eina nemokamų atostogų. Prasiskolinusios savivaldybės ir seniūnijos vargu ar galės padėti kultūros ministrui įgyvendinti jo duotus pažadus.
Dar viena potencialius vadovus atbaidanti aplinkybė yra pati kultūros bazė, vargani pinigai jai išlaikyti ir tinkamai funkcionuoti. Pastatai neretai dideli, nusidėvėję, minimaliai šildomi. Įranga pasenusi. Aplinka skurdi, jokių žolynų, jokių fontanų. O kaip tas įstaigas padaryti patrauklesnėmis? Vadybininkai gali dirbti 24 valandas per parą, vis tiek niekas neina į sovietmečio tvaiką tebejaučiančią koncertų, parodų ar kino salę.
O ir psichologinė atmosfera neretai slegianti: darbuotojų kaita didžiulė, dažnas kūrybinis kolektyvas susiskaldęs ir susipriešinęs. Jauniems specialistams gerokai stagnuojančioje sferoje įsitvirtinti sunku, o ateitis nelabai ką žada.
Manyčiau, kad būtent nieko gera regionų kultūrai nežadanti perspektyva buvo ir viena iš rimčiausių aplinkybių neseniai įvykusiame ir vėl liūdnai pagarsėjusiame konkurse Panevėžio kultūros centro bendruomenių rūmų vadovo postui užimti.
Šioje vietoje, ko gera, derėtų pakalbėti apie tokių konkursų sąlygas ir rezultatus. Dabar sąlygos kiek pasikeitusios. Dar neseniai pretendentui į vadovo postą reikėjo turėti universitetinį humanitarinį išsilavinimą ir penkerių metų vadovavimo kultūros įstaigai patirties, išsamią būsimos veiklos programą ir sudalyvauti pokalbyje.
Dabar reikalavimų padaugėjo. Nauja smagi lietuviška tradicija – privalu mokėti užsienio kalbą. Šalia veiklos programos atsirado, panašu, ir viską nulemiantis 50-ies klausimų Konstitucijos, gausybės įstatymų ir kitokių dokumentų išmanymo testas raštu. Kitaip tariant, kaip pavyzdingas mokinukas iškalk teoriją ir gausi dešimtuką.
Penkerių metų vadovavimo patirties nebereikia, tačiau aukštąjį išsilavinimą kažkodėl reikia būti gavus iki 1995 metų. Taigi kultūros srityje padirbėjęs ir dešimtmetį, tačiau diplomą gavęs mažiau nei prieš 8 metus, apie karjerą pamiršk.
Kur kas racionalesnė, manyčiau, sąlyga kandidatui į kultūros ir meno įstaigos vadovus būtų – nepriklausymas jokiai partijai, kitaip tariant, tokius konkursus tikrai reikėtų depolitizuoti. Argi neužtektų to, kad valdančiajai daugumai atstovauja ir jos politiką įgyvendina kultūros ministras?
Naująją Panevėžio kultūros centro bendruomenių rūmų direktorę dar tikrins STT, o galutinai tvirtins miesto taryba. Yra nutikę ir taip, kad kilus abejonių dėl konkurso skaidrumo, taryba beveik visus metus netvirtino miesto Dailės galerijos direktorės paskyrimo.
Šįkart procesas irgi žada užsitęsti, nes rezultatus užprotestavo ir teisme teisybės nutarė ieškoti esą reikalavimų neatitikusi ir teisės dėl posto varžytis netekusi pretendentė.
Niekas nežino, ir vargu ar kas pasveria, kokią įtaką panašūs dalykai daro mūsų kultūrai ir menui. O juk būtų įdomu.
