Pasaulio rekordininkę ir dviejų medalių savininkę Lietuvoje atskirtų net pažadinti naktį kūdikiai. Tačiau kiti plaukikai – viena mergina ir trys vaikinai – šalia Rūtos per spaudos konferenciją sėdėjo tarsi būtų koks pilkas fonas.
Taip atrodė tiesioginė Lietuvos televizijos transliacija, kai vidurnaktį nusileido lėktuvas iš Barselonos. Nė vieno Lietuvos delegacijos nario žurnalistai neįvardijo žiūrovams – nei plaukikų, nei trenerių.
Bevardžiai sportininkai, bevardžiai treneriai ir bevardžiai klausinėtojai.
Vieną iš plaukikų beveik buvo įmanoma identifikuoti, nes jo mama ar giminaitė mojavo nemažu plakatu „Danas – jėga!“. D.Rapšiui pavyko – savi pasistengė.
Kitų jaunų plaukikų, kuriems pasaulio plaukimo čempionatas – įvykių įvykis, buvo tiesiog gaila. Kas yra mergina, sėdinti šalia R.Meilutytės? Ugnė Mažutaitytė, Jūratė Ščerbinskaitė ar Raminta Dvariškytė?
O trys vaikinai? Spėliok, kad gudrus – Giedrius Titenis? Mindaugas Sadauskas? Povilas Strazdas? Tadas Duškinas?
Ypač tokia spėlionė tinka naktį. Jie patys irgi nedrįso ištarti savo vardų – gal jautėsi bereikšmiai, kai jokios pagarbos nesulaukė iš TV transliacijos rengėjų.
Anoniminiai treneriai ir anoniminiai plaukikai buvo kalbinami bevardžio spaudos konferencijos vedėjo. Jis suteikė žodį neįvardintai moteriai, trenerei, kuri kalbėjo apie šių varžybų svarbą jauniams.
Beje, ir ji pati, kreipdamasi į jaunus sportininkus, jų nepristatė.
Niekas neabejoja, kad sporto žurnalistai, funkcionieriai ir patys sportininkai vienas kitą pažįsta. Tačiau visai Lietuvai skirtas renginys nėra draugelių iškyla, kurie vienas kitą eteryje bado pirštu ir kreipiasi „dabar tu, kolega“.
Neišradingas buvo ir Lietuvos televizijos sporto žurnalisto Šarūno Mazalo interviu su Rūta Meilutyte – į pateiktus klausimus ji jau buvo atsakiusi čempionato metu.
Tiesiog draugeliai sutiko čempionę bei anoniminius „kitus“ ir pasišnekėjo apie nieką.
