Kita mano pažįstama moteris vengia sekmadieninių pasisėdėjimų pas garbaus amžiaus motiną. Ne dėl pietų, laiko trūkumo ar kitų dalykų. Ji baiminasi sveikinimų koncertų ir kažkada šiokiadieniais ar šventadieniais transliuojamo šou „Duokim garo“. Nes garbaus amžiaus mama bėdoja, kad Dievulis jai nedavė nei tokių „linksmai grojančių ir dainuojančių“ vaikų, anei anūkų.
Vaikai, kurie eina savo keliu, neturi charakterio bruožų, kuriais žavisi tėvai, liūdina savo gimdytojus. Ir ne tik būdami kitokie, bet ir bandydami pagelbėti.
Vieną gražią dieną vaikai pastebi, kad jų tėvai ėmė ir suseno, kad jiems reikia pagalbos ir parduotuvėje, ir buityje, ir tvarkant mokesčius. Vaikai imasi gelbėti – kaip supranta patys, kaip gyvena ir sprendžia savo problemas.
Mums atrodo, mes net nuoširdžiai tikime, kad vyresnio amžiaus žmogui reikia kuo daugiau erdvės, kad judėti būtų patogu, reikia kuo mažiau daiktų, juolab senų, nes jie ne tik užima vietos, bet nuo jų reikia šluostyti dulkes. Norisi tėvų buitį pagražinti ne tik išmetant į šiukšliadėžę senus rakandus, bet ir juos keičiant naujais.
Ne vienas toks vaikų bandymas sutvarkyti senstančių tėvų buitį baigiasi ašaromis ar nemenkais pykčiais. Nes tėvams jų daiktai susiję su prisiminimais, jie tvirtina, kad „tų daiktų jiems užteks iki pat gyvenimo pabaigos“, kad jie tuoj tuoj mirs, taigi nieko naujo nebereikia.
Ne vienas vyresnio amžiaus žmogus yra apsėstas manijos namuose slapstyti daiktus ir pinigus. Kokių tik vietų jie nesugalvoja. Viena kolegė jau kelerius metus graužiasi išmetusi taip paslėptus tėvų sunkiai sutaupytus pinigus, kita – sovietinių laikų motinos papuošalus. Visa tai iškeliavo į šiukšlių konteinerius – bomžų ir šiukšlynų gyventojų didžiam džiaugsmui.
Kai kolegės tėvą paguldė į ligoninę, o motina pasiliko pasibūti su juo, dukra ėmėsi daryti tvarką. Ji išmetė senus sudėvėtus lovų čiužinius ir manė padariusi didelį džiaugsmą tėvams, kai vietoj senų paklojo naujutėlaičius. Kaip po kelių dienų tėvai susivokė, jog guli ant naujų čiužinių, kilo panika ir naujas ligų antplūdis su beprotiškai išaugusiais kraujospūdžiais. Pasirodo, viename čiužinyje tėvai laikė per dešimt tūkstančių litų, skirtų laidotuvėms ir kitiems nenumatytiems atvejams.
Kita moteris elgėsi apdairiau. Tvarką namuose darė stebint motinai, nes įtarė, kad ši tikrai turi kur nors ką nors paslėpusi. Kaip ir dažnos senos moteriškės spintelėje, vaistai užėmė kone dvi lentynas – subėgusiomis etiketėmis, pasibaigusiais galiojimo terminais.
Baimindamasi, kad motina gali ką slėpti vaistų buteliukuose, moteris buvo labai kruopšti ir atsargi. Ji atidarinėjo vaistų buteliukus, tablečių dėžutes net iš abiejų pusių, kad neišmestų galimai paslėptų pinigų ar papuošalų. Motina buvo šalia, stebėjo dukros daromą tvarką ir tikino, kad čia tikrai nieko nėra, o pasenusius vaistus reikia mesti.
Spintelėje buvo begalė plastmasinių maišelių – gal kam nors pravers. Ir šiuos moteris peržiūrėjo po vieną. Į konteinerį iškeliavo nemažas maišas šiukšlių.
Kitą dieną moteriai paskambino motina. Persimainiusiu balsu ji pasakė prisiminusi, kad išmestuose vaistų buteliukuose buvo paslėpti visi jos auksiniai papuošalai. Saugodamasi nuo galimų vagių ji manė juos garantuotai pergudravusi. Pasirodo, ji paaukojo nemažai savo laiko ir papuošalus paslėpė tarp tablečių, taip, kad atidariusi iš vienos ir iš kitos pusės nieko negalima buvo įtarti. Ir pamiršo. Prisiminė tik vėlų vakarą, kuomet konteineriai seniai buvo ištuštinti.
Abi moterys iki šiol klausosi tėvų priekaištų ir graužiasi pridariusios tokių nuostolių. Tikra tiesa, kad kelias į pragarą gerais norais grįstas.
Nežinau, kaip smetoniniais laikais žmonės elgėsi su pinigais, kitomis vertybėmis.Tik gerai atsimenu sovietinius metus, kai beveik viskas, išskyrus bolševikinę propagandą, buvo deficitas. Mūsų tėvai išmoko pirkti tai, ką gauna, tiek, kiek įperka ir duoda, nes gauti – reiškė turėti. Todėl taupesnių tėvų spintose iki šiol rasi sovietinių laikų rankšluosčių, patalynės komplektų, servizų.
Netgi dar nepanaudotų – ir iš taupumo, ir kad per daug priklaupta. Nes kaupė ne tik sau, bet ir vaikams. Kas būtų pagalvojęs, kad anuomet džiaugsmą kėlęs „per blatą“ gautas daiktas, dabar gali tapti problema, konfliktų su senstančiais tėvais priežastimi. Jiems ir dabar sunku atsisakyti polinkio kaupti atsargas. Ne vienas per akcijas prekybos centruose prisiperka visokių niekų ne dėl to, kad reikia, o dėl to, kad pigiau, kad „kada nors gali prisireikti“, kad gali pabrangti, kad gali tokio nelikti. Jeigu keičia ką sudėvėtą, tai neretai ieško tokio pat, nes tas buvęs labai geras. Naujovių jie nespėja sugaudyti, pyksta ir niekina kad „prigamina visokių“, nes anų laikų daiktai buvę tikri. Vietoj šiukšlių dėžėj atsidūrusių senienų namuose netrunka atsirasti naujas menkniekis.
Širdis plyšta iš meilės, nevilties ir pykčio. Tačiau atrodo, kad pats geriausias dalykas – palikit tėvams jų gyvenimo būdą, jų daiktus, jų tvarką. Jie užsidirbo, tai priklauso jiems ir jie turi teisę gyventi taip, kaip jiems patiems rodosi esant teisinga. Didesnio džiaugsmo jiems suteiks ne patogesnė ir šiuolaikiška technika aprūpinta buitis, patogesni, bet ne jų daiktai, o tiesiog pasikalbėjimas. Na, dar galima pavalyti grindis. Nemetant senų čiužinių ir pasenusių vaistų.
Niekas nežadėjo, kad mylėti senus tėvus ir rūpintis jais yra paprasta dalykas.
