Tiesiogiai tame tekste apie gėjus, paradus ir žmogaus teises nekalbama, tačiau autoriaus mintys apie tai, kodėl Lietuvos moterys nusipelno mušimo ir kokie esą likimo nuskriausti šiuolaikiniai vyrai, neturintys kur išlieti energijos ir dėl to tiesiog priversti retkarčiais suspardyti moteris, mane taip šokiravo, kad visiškai kitokiomis akimis stebėjau siužetus iš „Baltic Pride“.
Minėtas tekstas patvirtino manyje kirbėjusį įtarimą, kad vienas iš pagrindinių homofobijos ir šovinizmo variklių yra nevisavertiškumo komplekso kamuojamas, savo vietos šiuolaikiniame pasaulyje nerandantis, keistis ir adaptuotis nesugebantis vyras. Lietuvoje tokių, deja, vis dar apstu.
Odės moteris daužantiems vyrams autorius, pasirodo, yra žinomas manierų ir stiliaus žinovas, kadaise netgi buvęs kandidatu į ministrus. Netelpa galvoje, kaip neva išsilavinęs žmogus gali sau leisti viešai agituoti už smurtą ir kaip save gerbianti žiniasklaidos priemonė gali publikuoti tokį tekstą.
Nepaisant pasišlykštėjimo, kurį sukėlė minėta publikacija (jos autoriaus neminėsiu, nes kas labai norės, ir taip susiras, o kas neras, tai ir nereikia – kam smurtą ir neapykantą moterims skatinantį žmogų pamaloninti papildoma reklama), ji pasitarnavo mėginant suvokti tipiško kretino mąstymą.
Šis tekstas yra simptomas, kad nemažai Lietuvos vyrų išgyvena rimtą tapatybės krizę. Kamuojami nevisavertiškumo kompleksų, jie pasirenka išlieti savo įtūžį ant moterų, seksualinių mažumų ir kitataučių.
Niekam ne paslaptis, kad tie patys žmonės (daugelis vyrai, bet pasitaiko ir moterų, apie jas – vėliau) žygiuoja skustagalvių paraduose, šūkauja nešvankybes LGBT paradų prieigose ir neva rūpinasi tradicinės šeimos išsaugojimu. Perfrazuojant lietuvių patarlę, neapykanta viena nevaikšto. Jeigu žmogus nekenčia žydų, tai jis greičiausiai nekenčia ir romų, indų, afrikiečių, gėjų, moterų ir t. t.
Pasaulis, kuriame gyvename, didžiąja dalimi yra vyrų kūrinys. Taip yra ne todėl, kad moterys būtų kažkuo prastesnės, bet todėl, kad įtakingiausios religijos ir ant jų pamatų pastatytos valstybės per amžių amžius metodiškai represavo moterų galimybę dalyvauti valdant valstybę, kaupiant kapitalą ir jį paskirstant.
Moterys – valstybės vadovės, moterys – kompanijos prezidentės, moterys – bankų valdytojos – pakankamai naujas reiškinys. Vieni vyrai su tuo, kad moterys viešajame gyvenime pradėjo dalyvauti aktyviau, susitaikė visiškai neblogai, o kiti krūpčioja nuo minties, kad jų viršininkė gali būti moteris ar kad jų žmona užima aukštesnes pareigas ir gauna gerokai didesnį atlyginimą.
Tie vyrai, kuriems sunkiai sekasi susitaikyti su tuo, kad Vakarų pasaulyje moterys, gėjai, tautinės mažumos, kitų rasių atstovai, bent jau teoriškai, turi tokias pat teises, labiausiai jaučia ir skaudžiausiai išgyvena tapatybės krizę. Jiems atrodo, kad suteikus teises kitiems, apribojamos jų pačių teisės ir laisvės.
Žinoma, taip ir yra tais atvejais, kai kalbama apie tokias „teises“, kaip teisė kumščiais ir kojomis tramdyti savo žmoną, teisė fizinėmis bausmėmis auklėti vaikus, teisė seksualiai išnaudoti vaikus ar priekabiauti prie pavaldinių. Šiomis ir panašiomis privilegijomis praeityje naudojosi visi vyrišką lyties organą turintys visuomenės nariai.
Ačiū idealistėms ir idealistams, kovojusiems ir tebekovojantiems už moterų teises, pilietinėms organizacijoms ir moralės nepraradusiems politikams, kad jie nenuilsdami kuria įstatymus, remia mokslinius tyrimus ir šviečia visuomenę. Jų dėka, teisės smurtauti pamažu atimamos ir pakeičiamos teise į savo nuomonę, teise būti savimi tol, kol dėl to nenukenčia kitų teisės, laisvės ir t. t.
„Baltic Pride“ paradą švilpimu ir agresija pasitikę vyrai tokiu savo elgesiu išreiškė juose tūnantį nepasitenkinimo savimi jausmą ir parodė, kad yra silpni ir pasimetę. Stiprūs vyrai, kuriems dėl gatvėje žygiuojančių kitokios lytinės orientacijos žmonių nei šilta, nei šalta, liko namuose arba leido laiką su šeimomis, o patys stipriausieji, kurie sugeba ne tik būti abejingi, bet ir gali jausti empatiją žeminamam ir skriaudžiamam artimui, žygiavo parade.
Tuo tarpu kompleksuotieji ir pasimetusieji stovėjo ant šaligatvio pasislėpę po P. Gražulio kartonine galva ir staugė iš įsiūčio, kad pasaulis nebėra toks, koks buvo anksčiau, ir kad ateityje norint būti gerbiamu visuomenės nariu teks išmokti tolerancijos.
Neneigsiu, kad tarp P. Gražuliui ir jo klounams pritariančių buvo ir moterų. Man jų nuoširdžiai gaila, nes jos nesuvokia, kad tie patys vyrai, kurie demonstruoja neapykantą gėjams, jų pačių nelaiko lygiaverčiais žmonėmis.
Nenustebčiau, jei daugelis jų patyrė vyrų (tėvų ir giminaičių) smurtą vaikystėje; kitos, ko gero, ir dabar kenčia nuo smurtaujančio sutuoktinio kumščių.
Išsivaduoti iš aukos mentaliteto nėra lengva. Daug lengviau pritarti pasibjaurėtinam savo engėjo elgesiui ir tikėtis, kad tol, kol jo dėmesys nukreiptas į kitą neapykantos objektą, jai pačiai pavyks atsikvėpti ir nereikės klausytis įžeidinėjimų ar atlaikyti fizinių smūgių.
Pabaigoje – tiesiog šiaip pastebėjimas. Dėl Lietuvoje vyraujančių madų daugelis prieš paradą protestavusių vyrų JAV būtų palaikyti gėjais. Lietuvoje madingi aptempti džinsai, spalvoti treningai ir vyriški rankinukai kai kuriose Vakarų Europos šalyse, o ypač JAV, laikomi gėjų mados ženklu.
Tai – tik dar vienas įrodymas, kad vertinti žmogų pagal aprangos detales, tam tikras manieras ar seksualinę orientaciją – slidus dalykas. Vienintelis laiko patikrintas kriterijus, pagal kurį turėtume vertinti ir teisti vieni kitus, – tai konkretaus individo elgesys su kitais, ypač silpnesniais ir skriaudžiamais, bei jo moralinis charakteris.
