Liepos 5 dieną Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai atidarymo renginyje nuskambėjęs kompozitoriaus Kipro Mašanausko kūrinys „Sąšauka” sulaukė daugybės pagyrų, rašo „Lietuvos rytas“.
Vedami Vilniaus universiteto Didžiajame kieme koncertavusių Lietuvos atlikėjų, kūrinį atskiromis dalimis mušamaisiais grojo muzikantai iš visų ES valstybių sostinių.
Užsieniečius buvo galima stebėti ir kieme pastatytuose ekranuose.
Tad tarp renginio svečių buvo ir patikėjusiųjų, kad 14 minučių trukmės „Sąšauką”, kuri baigta Lietuvos himnu, Vilnius su kitomis 27 Europos sostinėmis atliko vienu metu.
Iš tiesų tiesioginis eteris buvo tik imituojamas.
Kitų šalių muzikantai buvo nufilmuoti nuo praėjusio balandžio 1-osios iki gegužės 12-osios, kai pirmininkavimo atidarymo renginio režisierius ir „Sąšaukos” idėjos autorius Dalius Abaris, operatorius Andrejus Putilovas ir kelionės vadovas Saulius Pilinkus važiavo per ES sostines.
Jie savo kelionę skambiai pavadino „EU – per 40 dienų” (EU – Europos Sąjungos trumpinys angliškai. – Red.).
Šaliai – keliolika sekundžių
Kiekvienoje sostinėje trijų vyrų komanda apsistodavo ne daugiau nei porai naktų.
Tačiau buvo momentų, kai vos nufilmavę, ką reikia, jie keliaudavo toliau.
Lietuviai važiavo ir į Kroatijos sostinę Zagrebą. Ši šalis ES nare tapo liepos 1 dieną.
Kiekviename mieste filmavimo vietos paieškoms lietuviams tekdavo skirti po kelias valandas, nors jie buvo iš anksto apsvarstę, prie kurių garsių objektų norėtų matyti grojančius atlikėjus.
Muzikantų filmavimas trukdavo tris keturias valandas, nors galutinėje „Sąšaukos” versijoje jie girdimi ir matomi vos po keliolika sekundžių.
Net buvo kilę abejonių, ar verta dėl tiek medžiagos trenktis tūkstančius kilometrų, kai galima ką nors panašaus bandyti nufilmuoti televizijos studijoje Lietuvoje.
Tačiau kūrinio idėjos autorius D.Abaris įsitikinęs, kad tai nepalyginami dalykai.
„Pažiūrėjęs filmuotą medžiagą jauti tokią energiją, kokią gali užfiksuoti tik gyvai. Jos niekaip nesurežisuosi.
Pavyzdžiui, tik realybėje užfiksuosi matadoro judesį, kurį būgnininkai atliko Madride, prie koridos arenos.
Arba kaip sušalę vaikai Sofijoje nuoširdžiai grojo lietui lyjant. Virš jų buvo laikomi skėčiai, tačiau jie saugojo būgnus, o ne save.
Niekad nebuvau matęs taip tiksliai grojančių ir judančių karių kaip Liuksemburge”, – vardijo režisierius.
Vakare – vienur, rytą – kitur
„Sąšaukos” kūrėjų komanda neturėjo didelio biudžeto, todėl kelionės maršrutą planavo pagal transporto bilietų kainas. Iš vienos ES sostinės į kitą jie keliavo pigiomis oro linijomis, taip pat – traukiniais ir autobusais.
Viešbučių lietuvių kelyje irgi pasitaikydavo retai. Pastogę jie dažnai gaudavo Lietuvos ambasadų darbuotojų, padėjusių jiems ir kitais reikalais, namuose.
Vyrai apsistodavo ir pas svetur gyvenančius pažįstamus ar svečių namuose.
Taupant pinigus ir laiką, kelionės grafikas kartais tapdavo itin intensyvus.
Kalbėdamiesi su „Lietuvos rytu” D. Abaris ir S. Pilinkus prisiminė, kaip atlikę darbus Portugalijoje 23 val. sėdo į lėktuvą ir jau 4 valandą ryto buvo Rumunijos sostinėje Bukarešte.
Čia nufilmavę atlikėjus jie dar tą pačią dieną įlipo į traukinį Maskva–Sofija, vežantį į Bulgarijos sostinę.
„Kai pirkome bilietus, tikėjomės, kad tai bus europietiškas traukinys, bet realybėje jis buvo blogesnis nei sovietiniais laikais”, – tarstelėjo D. Abaris.
Vėlavo dėl nelaimės
Tačiau keliautojams tas traukinys labiau įsiminė ne dėl žemos klasės, o dėl liūdno incidento.
Atsibudę naktį lietuviai pastebėjo, kad traukinys ilgai stovi, o aplinkui bėgioja uniformuoti pareigūnai. Vyrai pamanė, kad jau atvyko į Bulgarijos ir Rumunijos pasienį.
Tik rytą sumoję, kad traukinys smarkiai vėluoja, kūrėjai išsiaiškino, jog pramiegojo tragediją.
„Traukinio palydovas pasakė, kad naktį į paskutinį vagoną įvažiavo vilkikas, žuvo jo vairuotojas”, – pasakojo S. Pilinkus.
Lietuviai Sofiją pasiekė penkiomis valandomis vėliau nei planavo. Bet pliaupiant lietui spėjo nufilmuoti mušamaisiais grojančius vaikus ir iškart išskrido į Berlyną.
Daiktų ėmė nedaug
Ši kelionė būtų tapusi tikru išbandymu ir tiems, kurie mėgsta į keliones prisikrauti pilnus lagaminus.
Trijulė daugiau kaip mėnesį iš miesto į miestą keliavo turėdami po standartinį registruojamą ir rankinį bagažą, sveriantį ne daugiau nei 10 kilogramų.
Iki šešių kilogramų būdavo skiriama asmeniniams daiktams, visa kita – technikai.
Jeigu pastarosios reikėdavo nusipirkti papildomai, tekdavo išmesti ką nors iš savų daiktų, pavyzdžiui, batus. Arba gudrauti prie įlaipinimo vartų oro uostuose.
„Iš tiesų labai kukliomis sąlygomis sugebėjome atlikti darbą. Mes ir patys galbūt nelabai tikėjome, kad pavyks vienu kartu tai padaryti.
Bet negrįžome, kol neapkeliavome visų sostinių.
Visą darbą padarėme trise, nors paprastai tam reikėtų 7–8 žmonių”, – kalbėjo D. Abaris.
Dienos buvo šaltos
Pavargti teko ir lietuvių filmuotiems muzikantams.
Jiems ne tik reikėjo ištverti daugybę dublių, bet kai kuriems ir gerokai pašalti.
Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai atidarymo renginys vyko liepos 5-ąją, todėl atlikėjų paprašyta vilkėti lengvesnius drabužius, šypsotis ir šiek tiek pavaidinti vasarą.
O praėjęs pavasaris Europoje lyg tyčia buvo šaltas. Balandžio 1-ąją atskridusi į Paryžių trijulė išvydo medžius be lapų, sniegas buvo ką tik nutirpęs.
Filmavimo dalyviai šalo ir kituose miestuose, o saulėtoje Portugalijos sostinėje Lisabonoje, kurioje apsilankymo metu pūtė labai stiprus vėjas, visi žvarbo bene labiausiai.
„Kalendavo dantimis, ypač merginos. Pasijutau kaip kino grupės dalyvis – nuolat bėgiojau su drabužiais”, – filmavimo akimirkas nuotaikingai prisimena S.Pilinkus. Beje, vilniečiui buvo netikėta, kad Europoje yra tiek daug merginų būgnininkių.
Londone atlikėjų nereikėjo
Lietuviai dar prieš kelionę išsirinko atlikėjus, grojančius tokiais mušamaisiais instrumentais, kokiems K. Mašanauskas parašė muzikinį ritmą.
Tarp muzikantų pasitaikė ir profesionalų, koncertuojančių gatvėse, ir gerbėjų atakuojamų vietos paauglių dievaičių, ir menininkų, grojančių simfoniniuose orkestruose.
Muzikos prodiuseris Dmitrijus Radinas atlikėjus aptiko labai įvairiai – per socialinius tinklus, padedant pažįstamiems, ambasadoms, Lietuvos muzikos ir teatro akademijai, kariuomenės orkestrui.
„Mums buvo svarbiausia, kad žmogus grotų tam tikru instrumentu. Jeigu reikia gongų, tai gongu, jei solinuko – solinuku, jei lėkštėmis, tai lėkštėmis. Jiems buvo siunčiamos natos, aprašymai, ko iš jų reikia, prašymai dėl aprangos”, – vardijo D. Abaris.
Ramu lietuviams buvo tik dėl Londono. Jau iš anksto buvo aišku, jog K. Mašanausko parašytam kūriniui puikiai pritiks vietos įžymybės – Didžiojo Beno varpo skambesys.
Jungtinės Karalystės sostinės simbolis buvo nufilmuotas prieš pat buvusios šalies premjerės Margaret Thatcher laidotuves.
Kitose sostinėse, siekdami išvengti nemalonių netikėtumų, lietuviai buvo išsirinkę po du tris atlikėjus ar grupes, o jau likus dienai iki filmavimo galutinai susitardavo tik su vienais jų.
Būtent todėl Rumunijai „Sąšaukoje” atstovauja du muzikantai, nors reikėjo tik vieno. Paskutinę akimirką kūrėjams buvo nesmagu kurio nors atsisakyti.
Nerimo akimirkos Latvijoje
Tačiau nesklandumų nebuvo išvengta.
Antai prieš atvykdami į Maltą lietuviai sužinojo, kad jiems nebegalės groti trys šios valstybės kariai, mat jie netikėtai gavo užduotį kariuomenės orkestre.
Vis dėlto per naktį buvo surasti kiti muzikantai, kurie atliko muzikinio ritmo dalį. Vienas jų – „Valeta – Europos kultūros sostinė 2018” programos meno vadovas, kuris yra net ne būgnininkas, o kompozitorius.
Jis nutarė nusifilmuoti, nes lietuvių sumanymas pasirodė labai įdomus.
Komanda taip pat buvo sunerimusi, kad nepavyks apkeliauti ES sostinių vienu kartu, kai pasiekė galutinę stotelę – Rygą.
Čia paaiškėjo, kad iš anksto surasti muzikantai nėra profesionalai, o tiesiog mėgėjai. Bet per keletą valandų pakeitus vieną atlikėją iš padėties pavyko išsisukti.
Tautų margumynas
Iš vienos į kitą sostinę keliavę lietuviai pastebėjo, kad ES – susimaišiusi ir labai marga.
„Kopenhagoje mums grojo tik vienas danas. Stokholme filmavome Švedijos karališkosios muzikos akademijos studentus. Vaikinas buvo iš Estijos, mergina – iš Ispanijos. Jie dar pajuokavo, kad gal būtų atėjęs ir koks švedas, jei ne Dievo kūno ėmimo į dangų šventė – esą pasaulietinėje Švedijoje religinės šventės labai mėgstamos ir visi švedai paprasčiausiai ilsisi”, – juokėsi S. Pilinkus.
Prie muzikinės ir vaizdo kompozicijos prisidėję užsienio atlikėjai ir ambasadų darbuotojai netrukus sulauks malonios staigmenos – juos pasieks speciali „Sąšaukos” įrašo versija.
O idėjos autorius D. Abaris viliasi, kad kompozicija bus naudojama ir kituose Lietuvos pirmininkavimo ES renginiuose. Ją dar kartą išvys ir televizijos žiūrovai.
