Taip, veikia Lietuvos kino centras, jis dirba pirmus metus. Jo pareiga administruoti kino procesą, rengti paraiškų konkursus, organizuoti jų svarstymą ir vykdyti, kas nusprendžiama.
Taip, Kino centras turi Kino tarybą, ji suburta, kad vertintų konkursui pateiktas paraiškas ir paskirstytų lėšas, valstybės numatytas kinui.
Bet kas Lietuvoje atsakingas už visą procesą, už kiną kuriančių žmonių likimus, už istoriją, dabartį ir perspektyvą, už tai, kad tas kinas būtų matomas?
Ar visas šis turtingas, daugelį metų kuriamas peizažas kur nors aptariamas?
Visuomeninės kino tarybos idėja nėra septynių ministro svečių išradimas. Tai normalus, pasaulyje įprastas dalykas.
Bet kam ieškoti pavyzdžių svetur arba vien kine? Muzikos ir teatro akademija turi tarybą. Abu nacionaliniai teatrai – Vilniuje ir Kaune – turi savo tarybas. Nes tai įprastas dalykas. Toje pačioje Kultūros ministerijoje veikia Muziejų taryba, Teatrų ir koncertinių įstaigų taryba.
Veikla šiose tarybose – nei valdžios ėmimas, nei antgamtiška įtaka. Tik laiko aukojimas ir atsakomybė. Tai erdvė naujoms idėjoms ir diskusijoms.
Šiuo metu Kino centras rengia naujas finansavimo taisykles ir jau kelis kartus tarėsi su kino kūrėjais. Prieš tai buvo dar daugiau konsultacijų su įvairių kino sričių profesionalais. Ar tai ne ženklas, kad pats Kino centras siekia bendradarbiavimo, nuomonių įvairovės?
Įdomi tema ir Lietuvos kino pristatymas svetur. Apie į festivalį patekusių kūrėjų sumišimą „tarp pralaimėjimo ir šlovės” sąmojingą tekstą paskelbė dramaturgas ir režisierius M. Ivaškevičius. Jis aprašė, kaip realiai šįmet atrodė jo dvi dienos Kanuose.
Kadangi greta minėto teksto rikiuojasi ir daugiau režisierių įspūdžių iš kitų festivalių, galima daryti išvadą, kad viešoji įstaiga Lietuvos kino centras atlieka sociologinį tyrimą, iš kurio matyti, ką reiškia būti apleistiems tose pasaulio kino šventėse, kokį pažeminimą ir absurdą lietuvių kino kūrėjai ten patiria – greta akimirkos šlovės.
Gražu: į mugę Kanuose iš Kino centro važiavo valdininkų komanda, o kai jaunas režisierius R. Zabarauskas buvo pakviestas į Maskvos festivalyje vyksiančią savo filmo „Streikas” premjerą, Kino centre atsirado vos pora tūkstančių litų. Keliauk, režisieriau, kaip nori, gyvenk, kur nori, o filmo pristatymo vakarą ir reklamą laužk iš piršto.
Čia vertėtų prisiminti kino istoriją – Kanuose lietuviškas kinas rodytas, pradedant A. Žebriūno „Paskutine atostogų diena”. 1966 metais juosta dalyvavo Kanų jaunimo filmų kino festivalyje ir pelnė Didįjį prizą.
1981 metais festivalio konkursinėje programoje dalyvavo A. Grikevičiaus filmas „Faktas”. Jis buvo atsirinktas pačių prancūzų.
Štai tada pirmą ir kol kas vienintelį kartą lietuvių kino režisierius žingsniavo raudonuoju Kanų kilimu drauge su lietuvių aktoriumi R. Adomaičiu.
Be abejo, anuomet „Faktas” neatstovavo Lietuvos kinui, nes ir tokia šalis nebuvo žinoma, bet filmas nuo to nenustojo būti lietuviškas, pelnęs Auksinę palmės šakelę už antraplanį moters vaidmenį – jis teko aktorei J. Solovej.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę oficialioje Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis” dukart dalyvavo Š. Barto filmai. Jie buvo atrinkti iš kelių tūkstančių juostų.
Tokios garbės nenusipirksi, užsimanęs pristatinėti savo šalies kiną.
„Ypatingas žvilgsnis” parodė ir K. Vildžiūno filmą „Aš esi tu”. Š. Barto „Septyni nematomi žmonės” dalyvavo Kanų programoje „Dvi režisierių savaitės”. Ta pati programa buvo įtraukusi ir V. Navasaičio „Kiemą”, A. Matelio „Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą”. Pastarojo kūrėjo „10 minučių prieš Ikaro skrydį” pristatytas Kanų kritikų savaitėje.
Taigi per penkis dešimtmečius Kanai devynis kartus matė augant lietuvių kiną. Ar nors vienas režisierius išvengė skurdo jausmo ir būsenos „tarp pralaimėjimo ir šlovės”?
Jei visuomeninė Kino taryba jau veiktų šiemet, ji būtinai aptartų, kas tikslingiau: Kino centro komandai keliauti po muges ir megzti ryšius ar vis dėlto orientuotis į tuos aukščiausios klasės festivalius, kurie atrenka lietuvišką filmą į savo programas. O tada normaliai parengti to filmo pristatymą.
Tai vis aktualijos. O kaip elgtis su sena ir daug turto turėjusia įstaiga „Lietuvos kinas”, kurios veiklai ištirti ministras kreipėsi į teisėsaugą? Ar iš tos kadaise buvusios kino nuomos kontoros įmanoma suformuoti, tarkime, nacionalinę filmoteką, nes to Lietuvoje trūksta?
O mūsų kino istorija? Dūlėja laukdama. Apmaudžiai retai rodoma. Tik atsitiktinai aprašoma, bet dažniau pamirštama. Ne taip, kaip teatro, dailės, muzikos istorija, kuriai tyrinėti ir fiksuoti dirba mokslinio instituto sektoriai.
Ar ne visuomeninės Kino tarybos misija būtų tokius dalykus svarstyti?
