Štai parkelis Kęstučio gatvėje. Šiandien čia ošia stori pakrypę klevai, kitokie lapuočiai ir ne lapuočiai. Po tirštu pavėsiu žolytė auga prastai, koridorius nutiesusios skruzdėlės, bet užtat kokios minkštos ir storos samanos, dengiančios keistus parkelio kauburėlius! Tai vienur, tai kitur akis užkliūva už iš po samanų kyšančių cemento darinių.
Sporto aikštelės ir šaligatvio plytelių liekanas atpažinti nesunku, bet kas tie kiti? Vienas, esantis pačioje parkelio gilumoje, ypač intriguoja. Pailgas stačiakampis dydžiu ir forma primena antkapį. O netoliese lyg kraupi užuomina guli tuščias iš medžio ištrenktas paukščio lizdelis. Išgąsdinau? Tuomet gal toliau neskaitykite.
Logiška, kad pats kraupiausias tokios gatvės pastatas turėtų būti pažymėtas skaičiumi, reiškiančiu velnio tuziną. Kaip gi atrodo Palangos Kęstučio gatvės 13 namas? Na žinoma, kaip ir pridera – aprūkęs, faneromis užkaltais apatinio aukšto langais, viršuje žiojintis kraupiomis langų kiaurymėmis. Velnišku numeriu paženklintas namas – pati tinkamiausia vaiduoklių buveinė.
Suprantama, kad fotografuojant vaiduoklių namą, technika tiesiog privalo užfiksuoti tai, ko nemato plika akis. Taip visur rašo. Dabar ir aš esu tuo absoliučiai tikra, nors tada taip negalvojau. Bet po turiningo pasivaikščiojimo Kęstučio gatve parsinešusi į viešbutį fotoaparatą ir peržiūrėjusi jo langelyje nuotraukas nustėrau. Viename iš sudegusio namo langų, pusiau apšviestas pro sukiužusį stogą krentančios saulės, kabo keistas ir kraupus kaboklis...
Sakau „kaboklis“, nes nelabai aišku, kas tai. Panašu į vidutinio dydžio gyvūną pilkšvu kailiu, galbūt katiną, galbūt šunį ar triušį, pakabintą už užpakalinių kojų. Gyvūnas pusiau išmėsinėtas ar nuėsta priekine dalimi, tįso pusiau atlupti kailio gabalai ar priekinių galūnių liekanos. Nebaisu? Tai skaitykite toliau.
Būdama pilietiška, nors ir kraujui stingstant gyslose, pasiryžtu apsilankyti prie namo antrą kartą ir apžiūrėti paslaptingąjį langą geriau. Ir, žinoma, nufotografuoti. O ką, jeigu tai ne piktųjų dvasių darbas? Galbūt reikia pranešti policijai? Gal tai nuobodžiaujančių paauglių, o gal baisios sektos darbas? O gal nusikalstamo pasaulio atstovų paliktas sutartinis ženklas – grasinimas? Mintyse beviltiškai bandžiau atgaminti, kaip atrodo gyvūnas, vadinamas nutrija, ir ar jis gali būti panašus į mano užfiksuotąjį kaboklį, bet neturėdama priėjimo prie išmintingojo „Google“, tvirtų išvadų padaryti negalėjau.
Artėjant prie 13 numeriu pažymėto sudegusio namo, baimė kausto vis labiau. Lyg tyčia, vyras, kurio rankos įsikibusi laikausi, kad nenualpčiau iš siaubo, papasakoja, kaip vaikystėje kaime apleisto šalia kelio stovinčio pastato lange kartu su kitais vaikais pakabino pakaruoklio iškamšą, padarytą iš lietpalčio ir senų skudurų. Kai kaime pasklido šiurpus gandas, jis net ir pats susidomėjęs nuėjo pasižiūrėti. Iš tolo pamatęs, dėjo į kojas, mat sugebėjo išsigąsti net ir savo paties darbo rezultato. Talentingas nuo vaikystės, vadinasi.
Na, bet toliau apie tryliktąjį namą. Gailėjausi, kad padaviau vyrui ranką, nes kad ir kaip klykiau ir priešinausi, norėdama eiti kita gatvės puse, jis nutempė mane būtent ta, kur stovėjo kraupusis namas. Eidama palei sieną, jaučiau pro ją į mane sklindantį bauginantį šaltį. Pakelti akių į viršų, į išsižiojusių aprūkusių langų skyles, neišdrįsau. O tada jis, niekšas, mane paleido ir užėjęs už kampo pažvelgė aukštyn, pro kitą langą į tą pačią patalpą, atveriantį kraupųjį kaboklį iš kitos perspektyvos ir leidžiantį jį geriau apžiūrėti.
Ir pradėjo juoktis. Įsižeidžiau, ir tas jausmas kaipmat išvaikė baimę, ir aš taip pat pasižiūrėjau aukštyn. Pasirodo, mano kaboklis, paslaptingoji išdarinėtoji už užpakalinių kojų pakabintoji maita – viso labo nuo suirusios palubėje įstrigusios sofos atplyšęs gobeleno gabalas. Kaip sofa atsidūrė palubėje, tuo metu klausimų nekilo. Bet dabar manau, kad tai piktųjų jėgų darbas. Ir turiu pagrindo taip manyti.
Mat ir vėl nesusilaikiusi padariau keletą nuotraukų. Ir grįžusi į viešbutį, kaip ir pirmąjį kartą, jas peržiūrėjau. Ir – o siaube. Naujosiose nuotraukose, fiksuojančiose, kad mane įbauginęs objektas yra viso labo suniokoto baldžiaus darbo detalė, iš viršaus po stogo pro plyšį į mane smalsiai, o kartu pašaipiai žiūrėjo galva. Kraupi juoda nelabojo galva, primenanti ožio ar avino.
Trečią kartą grįžti prie tryliktojo namo nedrįsau. Kas žino, ką vėl nufotografuočiau?
