Jei bent kartą iš savo prestižinio biuro ar akademinės aplinkos staiga atsidurtumėte nedidelio miestelio aludėje arba buvusio kolchozo gyvenvietės jaunimo vakarėlyje ir antropologo smalsumas nustelbtų nesaugumo jausmą, tikriausiai pastebėtumėte, kad nemažos dalies ten sutiktų asmenų veiduose atsispindi ilgalaikio alkoholio vartojimo pasekmės.
Neturiu pakankamai medicinos žinių, kad galėčiau detaliai jums išaiškinti, kas nutinka, kai alkoholizmu serga 4 ar 5 kartos, bet pakanka prisiminti, kaip mūsų krašte paplitusi alkoholinio vaisiaus sindromo nulemta silpnaprotystė.
Masiškai girtauti pradėjome dar XIX a., tai tų prasigėrusių kartų galim ir daugiau priskaičiuoti. XX a. penktojo dešimtmečio represijos labiausiai palietė tuos, kas mažiau gėrė, todėl gyveno labiau pasiturinčiai.
O tie, kam tėvynės laisvė rūpėjo labiau už butelį, žuvo miške. Po tokios žiaurios selekcijos, baigiantis sovietmečiui, turėjome kaimą, kurio būseną užfiksavo Romualdo Granausko „Gyvenimas po klevu“.
Pirmųjų Sąjūdžio mitingų ir atgautos laisvės euforija tik trumpam mus išblaivė - pašūkavę ir pamojavę trispalvėmis grįžome į užstalę išgerti „vardan tos...“.
Amžių sandūroje tapome alkoholikų visuomene, nesugebančia objektyviai suvokti savo būklės. Kaltinančia dėl savo nesėkmių „paprasto žmogaus“ nesuprantančią valdžią, klastingus kaimynus ir toleranciją peršančią Europą.
Netikėtai pratrūkstantį agresyvumą keičia gili depresija, todėl žudome ir žudomės užstalėje, šlapimu dvokiančiuose bendrabučių koridoriuose ir išsitaškydami į pakelės medžius. Visuomenės herojais tampa neblaivūs nusižudę menininkai, o po Seimą šlitinėjant žurnalistų užtiktus politikus rinkėjai ir kitą kadenciją ten sugrąžina.
Tokį išsigimusį genetinį fondą sukaupusi tauta neturi jokių šansų tapti pilietine visuomene ir per kiekvienus rinkimus vis iš naujo kuo nuoširdžiausiai leisis mulkinama neuždirbtos gerovės ir tarpuvarčių teisingumo pažadais, o kitą rytą spjaudys savo išrinktiesiems į plakatuose nufotošopintus veidus.
Naivoka būtų tikėtis tokią tautą išblaivinti bausmėmis, akcizais ir draudimais ar net sausu įstatymu, nes kontrabanda ir namudinė degtindarystė kaip mat užpildys rinkos spragas, o artimiausius rinkimus laimės pažadėjusieji piginti alų.
Net kai perkaitusioje 2006-2008 m. darbo rinkoje kiekvienas, sugebantis nulaikyti rankose plytą, statybose galėjo uždirbti daugiau už universiteto dėstytoją, tai netapo pretekstu jiems pradėti naują gyvenimą. Užtat, kai prasidėjo sunkmetis, gėrėme iš apmaudo ir nevilties.
Gyvendama uždaroje erdvėje tokia bebaigianti prasigerti tauta kada nors visai suzombėtų ir virstų griuvėsiuose tūnančių, daugiaskiemenių garsų nesugebančių ištarti agresyvių padarų banda.
Laimei, buvome priimti į šalių bendriją, kur galioja laisvos darbo jėgos judėjimo principas. Patekę į naują aplinką, netoleruojančią girtų budulių praktikuojamo buitinio smurto, susiradę darbus ir kurdami mišrias šeimas su migrantais iš kitų šalių, lietuviai tirpsta kaip ankstyvas sniegas, iškritęs ant nespėjusios įšalti žemės.
Jų paliktą erdvę, pradėjus stigti darbo jėgos, neišvengiamai užpildys migrantai iš dideliu gimstamumu išsiskiriančių Azijos bei Afrikos šalių, kuriose alkoholio vartojimą riboja tradicijos ir dominuojanti religija.
Jeigu šiandien tai dar netapo masiniu reiškiniu, tai ne todėl, kad migrantus sulaiko griežti lietuviški užsieniečių įdarbinimą reguliuojantys įstatymai.
Vos tik vidutinė alga Lietuvoje priartės prie Europos Sąjungos vidurkio, jokios sienos jų nesulaikys. Ypač, kai tautų kraustymąsi spartina klimato kaita, paverčianti dešimčių milijonų žmonių gyvenamas teritorijas išdegusia dykuma.
Todėl užteks gąsdinti, neva migracija sunaikins lietuvių tautą - ne sunaikins, o išgelbės. Šitai tautai verkiant reikia šviežios genetinės medžiagos, nesugadintos alkoholizmo.
Ir kuo greičiau nustosime varstyti rūsčiais žvilgsniais dailius tamsiaodžius vaikučius už rankučių į nespėtą uždaryti kaimo mokyklą vedančią šviesiaplaukę mamytę arba maldos kilimėlį į biurą atsinešusį bendradarbį, tuo stipresnė, blaivesnė ir gyvybingesnė bus Lietuva.
Juk ne veltui didysis kunigaikštis Gediminas kvietė į savo įkurtą sostinę įvairių tautų amatininkus ir pirklius, o Vytautas Didysis savo apsaugą patikėjo visuomet blaiviems totoriams.
