Be tėvo pagalbos – įkalinta bute
G. Baranauskaitė nuo 2008 metų gyvena Marijonų gatvės 29-ojo namo trečiajame aukšte esančiame socialiniame būste. Po užpernai rugpjūtį patirtos traumos tik neįgaliųjų vežimėlyje judančiai moteriai būtų gerokai patogiau gyventi apatiniame namo aukšte. Kai A. Baranauskas išgirdo, kad tame pačiame name pirmajame aukšte esančiame identiškame socialiniame būste gyvenusi senutė ketina išsikraustyti pas sūnų, nuskubėjo į Panevėžio miesto savivaldybę, prašydamas perkelti ten dukrą.
„Tuomet būtų galima iš lauko pusės prie buto įrengti specialią rampą, ji galėtų pati išvažiuoti į kiemą“, – tikėjosi A. Baranauskas. Dabar jei ne tėvo pagalba, neįgali moteris būtų įkalinta namuose. Kiekviena kelionė iš namų jiems su tėvu – sunkus išbandymas
Nors šiame devynaukštyje yra liftas, iki jo reikia pakilti laiptais, kurie vienai G. Baranauskaitei neįveikiami, o ir į siaurą liftą moteris vežimėliu įsibruka tik tuomet, kai tėvas jį suveržia iš šonų diržu.
„Gaila tėčio – kiek jis su manimi tamposi. O juk ir jo sveikata ne geležinė“, – lrytas.lt sakė moteris.
Net ir pačiame bute G. Baranauskaitė be jo pagalbos negalėtų išgyventi. Į mažyčio, vos 20 kv. metrų dydžio buto virtuvę moters vežimėlis per siaurą durų angą neįvažiuoja. „Tėtis mane maitina, nes pati į virtuvę negaliu patekti“, – pasakojo panevėžietė.
Savivaldybės leisti padaryti normalaus dydžio įvažiavimą į dukters virtuvę A. Baranauskas iki šiol neprašė – vis dar tikisi, kad jai gali būti skirtas patogesnis būstas. Tiesa, tokios vyriškio viltys, susidūrus su Panevėžio miesto savivaldybės atstovais, blėsta.
Pradingo prašymai?
Nors A. Baranauskas ėmė minti savivaldybės slenksčius vos išgirdęs, kad socialinis butas pirmajame aukšte netrukus ištuštės, vyriškis nieko nepešė.
„Savivaldybės priimamajame palikau prašymą leisti pakeisti dukros socialinį būstą į jai patogesnį dar 2011 metų rugsėjo 28 dieną, 2012 metų birželį parašiau antrą prašymą, baimindamasis, kad pirmasis pareiškimas kažkur pasimetė“, – pasakojo garbaus amžiaus panevėžietis. Dar vienas užklausimas savivaldybei beveik tuo pačiu metu buvo nusiųstas po vyro pokalbio su viena miesto tarybos nare.
Į visus šiuos savo raštus gavęs savivaldybės atstovų atsakymus A. Baranauskas nustebo iš lrytas.lt korespondentės išgirdęs, kad savivaldybės duomenų bazėje tėra užregistruotas vienintelis jo prašymas dėl būsto dukteriai suteikimo, kuris buvo pateiktas 2012 metų birželį. Apie kitus du jo raštus duomenų nėra.
Įdomiausia, kad į tokį pat A. Baranausko prašymą pakeisti neįgaliai dukrai socialinį būstą į patogesnį valdininkai atsiuntė vienas kitam prieštaraujančius atsakymus.
Į pirmuosius du panevėžiečio prašymus atsakyta, kad savivaldybė šiuo metu neturi socialinio buto pirmajame aukšte, tačiau tokiai galimybei atsiradus, pareiškėjas bus informuotas.
Į trečiąjį A. Baranausko prašymą savivaldybės atstovai atsakė, kad keisti G. Baranauskaitei socialinį būstą į kitą nėra juridinio pagrindo. „Vadovaujantis „LR Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti įstatymo“ 11 str. 3 d. savivaldybės socialinis būstas nuomojamas laikantis eiliškumo pagal savivaldybėse sudarytus sąrašus. Pakartotinai jus informuojame, kad nuomininkai gali apsikeisti socialiniais būstais“, – rašoma atsakyme.
Kol laukė, įkėlė kitą
Vyriškis, bandydamas pagerinti dukters gyvenimo sąlygas, buvo ir priėmime pas merą, aiškinosi su socialinius būstus valdančio savivaldybės Ekonomikos ir turto valdymo skyriaus darbuotojais. Tačiau savivaldybės atstovai vis ragino jį palaukti ir aiškino, kad pagal įstatymus pakeisti buto negali.
Tuo metu socialinis butas pirmajame namo aukšte buvo pradėtas remontuoti, o po to jame apgyvendinta savo eilės socialiniam būstui sulaukusi judėjimo negalios neturinti moteris.
Tada valdininkai pasiūlė Baranauskams patiems su naująja minėto buto nuomininke tarpusavyje susitarti ir butais apsikeisti. „Tačiau ta moteris persikraustyti į trečią aukštą kategoriškai atsisakė“, – sakė aklagatvyje atsidūręs neįgalios moters tėvas.
A. Baranauskas niekaip nesupranta, kodėl ištuštėjusiame bute pirmajame aukšte negalėjo būti apgyvendinta jo dukra, o reikėjo laukti, kol jis vėl bus kažkam paskirtas. „Mes būtume patys ten remontą pasidarę, juk ir čia savo pinigais lauko duris įsistatėm, pasiremontavom“, – sakė panevėžietis.
Siūlė keltis į pramonės rajoną
„Mes šitą problemą žinom, kai atsiras tinkamas būstas – pasiūlysim“, – lrytas.lt sakė Panevėžio miesto savivaldybės ekonomikos ir turto valdymo skyriaus vedėjas Antanas Stoka. Paklaustas, kodėl tuomet neįgalios moters nebuvo galima perkelti iš vieno socialinio buto į kitą, atsilaisvinusį tame pačiame name, valdininkas paaiškinti negalėjo.
„Galbūt jie pradėjo tuo butu domėtis jau po to, kai jis jau buvo kažkam skirtas?“ – spėjo A. Stoka.
Skyriaus vadovas paaiškino, kad darbuotoja, plačiau žinanti apie šį atvejį, šiuo metu atostogauja, o jis visų smulkmenų nežinąs.
Pasak A. Stokos, keistis socialiniais būstais gali tik patys nuomininkai tarpusavio susitarimu. „Mes jau aprūpinome socialiniu būstu ir viskas. Eilėse laukia dar tūkstantis. Jeigu taip pradėsime daryti, tai daug tokių atsiras, pradės lįsti į geresnius butus“, – pakeltu tonu žurnalistams aiškino savivaldybės valdininkas.
Jis priminė, kad G. Baranauskaitei buvo siūlyta kraustytis į patogesnį, pirmajame aukšte esantį socialinį būstą J. Janonio gatvėje, tačiau ji nesutiko.
A. Baranauskas patvirtino, kad tokio neoficialaus pasiūlymo iš tiesų iš savivaldybės atstovų telefonu buvo sulaukęs. „Tačiau ten aplinkui pramoninis rajonas, kuriame net parduotuvės nėra, kur maisto galima būtų nusipirkti“, – sakė vyriškis, pats gyvenantis netoli dukters namo esančioje Nevėžio gatvėje.
Savo bute jos apgyvendinti panevėžietis negali, nes jis gyvena trečiajame aukšte, o lifto nėra – tuomet neįgali moteris iš viso būtų įkalinta tarp keturių sienų. Pernai žmoną palaidojęs vyriškis baiminasi, kad sušlubavus ir jo sveikatai, neįgali dukra liktų be pagalbos – jis jau įsitikino, kad įstatymais mosuojantiems valdininkams svetimas skausmas nerūpi.
