Deja, 2013-iesiems įpusėjus apie sektoriaus atgijimą nėra jokių žinių. Pasak Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento direktoriaus Rimanto Krasuckio, šiuo metu vykstant diskusijoms apie 2014-2020 metų Kaimo plėtros programos prioritetus apie linininkystę net neužsimenama.
Sektoriaus žlugimas
Statistikos duomenimis, 1939 m. Lietuvoje buvo pasėta 93,3 tūkst. ha pluoštinių linų ir mūsų šalis pasaulyje užėmė trečiąją vietą po Rusijos ir Lenkijos. Sovietmečiu linininkystė buvo prestižinė žemės ūkio šaka ir ūkiai augino 50–70 tūkst. ha linų, šiaudelius apdorojo 11 pirminio perdirbimo įmonių. Buvo sukurta mokslo bazė, sėklininkystės sistema, veikė keli stambesni tekstilės fabrikai ir net 80 proc. jų pagamintos produkcijos eksportuota į Belgiją, Japoniją, JAV, Kanadą, Prancūziją. Ne kartą šalyje lankęsi užsienio ekspertai įsitikino, jog net 40 proc. lietuvių dirbamos žemės tinka linams auginti. Tokių dirvų yra tik trijose pasaulio šalyse – Lenkijoje, Lietuvoje ir Baltarusijoje.
Visai kiti vėjai papūtė atkūrus Nepriklausomybę. Mažiausi linų plotai buvo 1993-iaisiais – apie 4,5 tūkst. ha, tačiau iki šalies įstojimo į ES (2004 m.) jų plotai apsiribojo maždaug 9 tūkst. ha kasmet. Dėl nestabilios valstybės politikos augintojai linams skyrė vis mažiau investicijų, o sumažėjus plotams pirminio perdirbimo įmonės neturėjo darbo. Tarp augintojų ir perdirbėjų vyko nuolatiniai ginčai dėl šiaudelių kokybės: siekdamos išlikti, įmonės mažino supirkimo kainas, delsė atsiskaityti.
Kita bėda – tuo laiku tekstilės fabrikams trūkdavo kokybiško ilgojo pluošto ir jį įsiveždavo iš Ukrainos, Italijos, Prancūzijos. Dar 1997-ųjų pavasarį, mėginant apsaugoti vietinius linų augintojus, buvo įvestas 35 proc. muito mokestis importuojamam ilgajam linų pluoštui.
Kasmet Vyriausybė nustatydavo tam tikro dydžio kvotas, pagal kurias pluoštą buvo galima įsivežti be muitų.
Nesklandumai linininkystės sektoriuje nesiliovė net tada, kai pluoštinių linų augintojams buvo mokama nemenka parama: esant šiaudelių derliui iki 3,5 t/ha – 1000 Lt/ha, per 3,5 t/ha – 1500 Lt/ha.
2004 m.
Lietuvai tapus ES nare, parama augintojams sumažėjo iki 587 Lt/ha, o pasėlių plotų – nuo 9,5 tūkst. ha (2003 m.) iki 5,6 tūkst. ha (2004 m.). Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) duomenimis, 2003 m. vidutinis pelnas su valstybės parama buvo 823 Lt/ha, o 2005 m. augindami 3,5 tūkst. ha linų žemdirbiai patyrė apie 200 Lt/ha nuostolių. Vėliau linų plotai katastrofiškai mažėjo: 2007 m. – 405 ha, 2009-aisiais – 34 ha, 2012 m. ir 2013 m. – po 8,5 ha.
Nuo 2004 m. parama buvo teikiama ir perdirbėjams: už ilgąjį pluoštą buvo mokama 552 Lt/t, trumpąjį – 311 Lt/t. Stodama į ES Lietuva išsiderėjo 5,72 tūkst. t linų pluošto gamybos kvotą: ilgojo – 2,26 tūkst. t, trumpojo – 3,46 tūkst. t.
Dėl tokių apribojimų Žemės ūkio ministerijos vadovai kaltino ES ir buvusius derybininkus, esą jie rėmėsi nederlingų 2002 m. duomenimis. Augintojai ir LAPA apmaudo strėles laidė žemės ūkio strategų link: ką ŽŪM specialistai padarė, kad padėtis pagerėtų? Jiems niekas nedraudė ieškoti būdų, kaip paremti linininkystę.
ŽŪM vadovų buvo prašoma pagelbėti įsigyjant Europoje naudotos technikos, tačiau tam pasinaudoti ES parama nebuvo galima. Ministerija žadėjo paremti linininkus iš nacionalinio biudžeto ir siūlė žemdirbiams bei perdirbėjams kooperuotis. Esą tik tuomet atsirastų galimybės pretenduoti į ES paramą. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, jog ŽŪM linų sektorių pripažino prioritetiniu ir svarstant šio sektoriaus 2007–2013 metų plėtros programą, nutarta jį tobulinti.
Deja, dėl valdininkų neveiklumo, jokių rimtų diskusijų su ES institucijomis nebuvo. Stambūs ūkiai greitai persiorientavo į kitas veiklos sritis. Nebeliko ir pirminio šiaudelių perdirbimo įmonių. Dar veikiantys tekstilės fabrikai pluoštą įsiveža iš užsienio. LAEI buvo paskaičiuota, kad litas, investuotas į linų sektorių, valstybės biudžetui duoda 2,6 Lt pajamų, tad turime pavyzdį, kaip neatsakingumas lengvai sunaikina perspektyvų verslą.
Kai tyli šaknelės, nekalba ir viršūnėlės
Kadangi ruošiamasi 2014–2020 metų finansavimo laikotarpiui, „Ūkininko patarėjas“ pasidomėjo, kokių sprendimų bei investicijų reikėtų linininkystei atgaivinti.
Išgirdus šį klausimą, ne vienam pašnekovui reikėjo atsitokėti. Sutriko ir LAMMC Upytės bandymų stoties direktorius Audrius Zalatorius. Jo teigimu, linai iš Lietuvos laukų išvaryti ilgam ir reikia labai konkrečių ekonominių skaičiavimų, kad investicijos atneštų pelno ir augintojams, ir perdirbėjams. Dabar buvę linų augintojai pelnosi iš javų ir rapsų, o tekstilės įmonės pluoštą importuoja iš užsienio.
„Jeigu kaltintume rinkos poreikių nestabilumą, daugelis ES šalių linų plotus sumažino, bet šio verslo nesunaikino, – tvirtina A. Zalatorius. – O Lietuvoje neišardytos tik dvi pirminio šiaudelių perdirbimo įmonės (Jurbarke ir Panevėžio r. UAB „Linestus“), retas kuris žemdirbys tebeturi rusiškos linų auginimo ir dorojimo technikos, pluoštinių linų sėklininkystės nėra.
Su linais daug darbo, ypač klojėjimo metu, o kaime norinčiųjų dirbti (dėl socialinių pašalpų) nebeliko.“ Direktoriaus tvirtinimu, Upytės bandymų stoties darbuotojai, keliasdešimt metų propagavę linus, dabar domisi sėjamosiomis kanapėmis ir pluoštinėmis dilgėlėmis.
Seimo narys Mindaugas Bastys, kadaise apsigynęs disertaciją tema „Pluoštinių linų auginimo ir dorojimo sąlygos“, kiek pamąstęs sutiko, kad linai be reikalo išstumti iš laukų, bet, pasak pašnekovo, pastaraisiais metais niekas iš žemdirbių nedega noru jų auginti. O kai „apačios“ neprašo, „viršūnės“ ir nesiūlo.
Seimo nario nuomone, derybininkai parodė per mažai dėmesio šiai gamybos šakai, nors galėjo paprašyti išskirtinių sąlygų. Dabar, kai stojimo į ES sutartis pasirašyta, linų reikalų atitaisyti neįmanoma.
„Šiuo metu kalbėti galima tik apie struktūrinę bei regioninės plėtros paramą, kitaip sakant, iš kelių investicinių šaltinių sudaryti palankias sąlygas linininkystei, – svarstė išeitį M. Bastys. – Reikėtų pasirinkti kelias savivaldybes, bet žemdirbiai turėtų kooperuotis su perdirbėjais. ES šalyse tie, kas linus perdirba, telkia ir žaliavos augintojus.
Arba atvirkščiai: augintojai organizuoja šiaudelių perdirbimą. Agitaciniam darbui reikia atkurti iširusią LAPA.“ Pašnekovas neabejoja, kad, be investicinio fondo, būtinos tinkamos tiesioginės išmokos. Tačiau jų dydžiui nustatyti yra bendros ES taisyklės ir negalima vienai gamybos šakai jas sumažinti, o kitai padidinti.
Būtinas Vyriausybės palaikymas
ŽŪB „Voniškės“ (Šakių r.) vadovas Henrikas Braškys, kadaise augindavęs apie 150 ha pluoštinų linų ir surinkdavęs per 4 t/ha geros kokybės šiaudelių, mano, kad atkurti linininkystės verslą vargu ar galima. Augintojams reikia šiuolaikinės technikos, perdirbėjams – šiuolaikinės įrangos.
„Be tinkamų tiesioginių išmokų žemdirbiai linų neaugins, o jos turėtų būti gerokai didesnės nei 1500 Lt/ha, – įsitikinęs vadovas. – Tai imli darbui kultūra, be to, reikia paskaičiuoti, kiek per kelerius metus pabrango trąšos, pesticidai, kuras, padidėjo darbo užmokestis.“
Biržų r. savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Steponas Staškevičius prisimena, jog biržiečiai linų augino daug, o kai buvo geros išmokos, augintojai mušėsi dėl kvotų. Viskas suiro, nes tarp augintojų ir perdirbėjų vyko nuolatiniai konfliktai dėl šiaudelių kokybės. Vedėjo manymu, išmokų principas buvo klaidingas iš esmės: mokestis už kiekybę, o ne už kokybę.
„Atgaivinus linininkystę, žemdirbiai turėtų dar vieną verslo nišą, bet augintojams būtina kooperuotis su perdirbėjais, o pluoštui supirkti turėtų būti intervenciniai sandėliai, kaip grūdams, – dėsto mintis S. Staškevičius. – Linai sėjomainose į tuos pačius laukus grįžta po septynerių metų, tad juos auginti galėtų ūkininkai, turintys daugiau kaip 350 ha.“
ŽŪR pirmininkas Andriejus Stančikas linų sugrąžinimą laiko įmanomu: ūkininkams investicijų reikės gerokai mažiau, nei pirminio šiaudelių perdirbimo įmonėms. Dabar pats laikas svarstyti šią problemą, tačiau be Vyriausybės atitinkamų nuostatų bei specialios programos linų nebus.
„Kalbama, jog ateinančiam septynmečiui visam šalies ūkiui (tarp jų ir AE reikalams) bus skirta apie 44 mlrd. litų ES lėšų. Tad viską protingai sudėliojus linininkystei atgaivinti finansinių sunkumų neturėtų būti. Ir jei žemdirbiams bus naudinga, jie kaipmat sugrįš prie linų, – įsitikinęs A. Stančikas. – Norėtųsi, kad vėl pasauliui parduotume linų pluošto, sėmenų aliejaus, lininių audinių.“
