Mat juokingiausia pasauliui yra ta klaiki savigarbos ir savo vertės pajautimo stoka, kuri verčia užlipus į Europos Parlamento (EP) tribūną vaidinti paukščių kalba čiulbantį klouną.
Puikiai suprantu, kodėl, pavyzdžiui, buvusi Seimo pirmininkė Irena Degutienė nemoka anglų kalbos – ji augo aplinkoje, kur ta kalba buvo tokia pat egzotiška, kaip dabar polineziečių. Užtat, neabejoju, ji puikiai moka rusų kalbą, o tai reiškia, kad moka dvigubai daugiau užsienio kalbų negu 90 proc. italų, ispanų, prancūzų, portugalų (pratęskite jūs).
Tačiau visiškai nesuprantu, kodėl ta pati I. Degutienė, paklausta, ar moka angliškai, nesugeba išdidžiai atrėžti, kad ji – ne vertėja, kad dabartinės jos pareigos reikalauja visiškai kitokių specifinių žinių ir ji negali švaistyti brangaus laiko kalboms mokytis.
Užuot tai dariusi, ji pasako, kad moka anglų kalbą, ir kaip koks ketvirtokas dvejetukininkas mėgina kurti savo kalbą tiesiog prieš televizijos kameras. Ar juokinga, kad jai neišeina? Ne, tai normalu. Juokinga, kad politikas to nepripažįsta.
I. Degutienė – jokia išimtis. Tas pats užsienio reikalų ministro pavaduotojas Vytautas Leškevičius visus juokino ne todėl, kad nemoka kalbėti angliškai, o todėl, kad mėgino kalbėti nemokėdamas.
Sakote, kas jau kas, o Užsienio reikalų ministerijos darbuotojas angliškai kalbėti privalo mokėti? Kodėl? Todėl, kad patys mokame? Tačiau, matyt, niekas nesiginčys, kad jis dirba ne Anglijos, o Lietuvos ministerijoje. Ir derėtis su anglais jam tenka ne dažniau negu su dar bent 100 kitų šalių atstovais. Kuo anglų kalba artimesnė kinui ar slovėnui negu lietuviui? Ar tai piktybinis mėginimas palikti be darbo Europoje dirbančius vertėjus iš Lietuvos?
Jokiu būdu nesakau, kad kalbos mokėjimas yra blogis. Kuo daugiau moki – tuo geriau. Tačiau kiekvienos srities profesionalą vertinti reikia pagal jo specialybės išmanymą, o ne išmoktų kalbų skaičių. Jei yra du vienodo lygio specialistai, kalbos žinojimas yra prioritetas, bet tai nereiškia, kad atominės elektrinės operatoriumi skirsime vertėją, nes jis geriau susikalbės su tikrintojais iš Europos Komisijos (EK).
Beje, apie tą pačią EK ar EP. Europoje yra 23 oficialios lygiavertės kalbos. Anglų – tokia pat viena jų, kaip ir lietuvių. Tačiau kažkodėl nė karto nesipiktinome lietuviškai nekalbančiu britu. O štai lietuvis, mūsų pačių akimis, privalo jaustis mažiau vertingas. Pats lįsti į „didžiajam broliui“ padlaižiaujančio provincialo kailį ir nė nesugebėdamas rėžti: „Ai spyk yngliš.“
Nusispjauti, kad nei italas, nei prancūzas to neįvertins. Kad išties tokiu būdu nesąmoningai net įžeidžiamos likusios Europos tautos – kokio velnio tas lietuvis taip mėgina įtikti britams, o ne, pavyzdžiui, vokiečiams?
Nes angliškai kalbėti madinga? Tokiu atveju reikėtų smerkti visus, kurie drįsta į susitikimus Europoje važiuoti be Juozo Statkevičiaus ar bent Manto Petruškevičiaus.
O gal tai reiškia, kad į Jungtinių Tautų tribūną pakilęs Lietuvos atstovas kalbės rusiškai? Kodėl raukotės? Rusija svarbi šalis, vyresni mūsų politikai šią kalbą bent jau moka, o lietuvių tarmėms vienodai artimos ir anglų, ir rusų. Jei jau kalbam bele kaip, kad tik kitoniškai, tai pirmyn.
Faktas, kad žmogus privalo išmokti šalies, kurioje nuolat dirba ir gyvena, kalbą ir gerai išmanyti savo darbą. Visa kita – hobis. Tad ambasadorius kalbas mokėti privalo, o žemės ūkio ministrui svarbiau išmanyti gyvulininkystę. Juk yra kažkokios priežastys, dėl ko muzikantai neprivalo mokėti vairuoti lėktuvų, o agronomai – drožti rūpintojėlių. Gali mokėti, bet neprivalo.
Todėl nuoširdžiai tikiu, kad pareikalavusi anglų kalbos žinių iš būsimų ministrų prezidentė atliko eksperimentą – kas bus tvirtas ir sugebės apginti save. Tvirtų buvo nykstamai mažai, tad eksperimentas pavyko.
Nes jei priežastis kita, jei tikrai galvojama, kad svetima kalba yra svarbiausia, metas pradėti mokytis kinų – jų daugiau. O jei kitas prezidentas mėgs muziką ir rinks ministrus pagal sugebėjimą groti smuiku? Ar tai reiškia, kad politikai privalomu būdu pradės Europą kankinti nevykusiu brūžinimu per stygas?
Taigi, gerbiamieji, pasaulis juokiasi ne iš kalbos, o iš mūsų nesugebėjimo gerbti savęs. Gal išmokime? Supraskime, kad nesame nei atsilikę, nei silpnesni. Kad mūsų seniausia gyva indoeuropiečių kalba yra nuostabi ir nė kiek ne prastesnė už anglų bei visas kitas kalbas. Tik atsikratę jaunėlio brolelio komplekso užaugsime.
Žiū, gal tada nebereikės keikti tos Europos, jaustis jos spaudžiamiems ar kovoti už fantastinę ir praktiškai neįmanomą Lietuvą Lietuvai. Nes kol ir apie ją kliedintys, ir nuo jos bėgantys tai daro iš baimės bei kompleksų, tol visi keliai veda į vidinę vergovę. O vergų ir padlaižių niekas rimtai nevertina.
Išvada – Lietuvos politikams ir valdininkams nereikia mokytis anglų? Ne, gerbiamieji, reikia. Nes vogrodami kažką nesuprantamo jau įrodėte, kad neturite vidinės jėgos mąstyti savo galva, tad šaliai valdyti netinkate – reikėtų keisti darbą.
O štai pardavėjams, padavėjoms, bankų kasininkams ir taksi vairuotojoms net Lietuvoje anglų kalba tampa privaloma. Ne dėl to, kad kitaip negalima, ne dėl to, kad kitaip negerbs, o todėl, kad taip mandagiau. Ir pelningiau. Taksistui vertėjų už Europos pinigus niekas nesamdo.
