Dar taip neseniai beveik visas pagrindines pozicijas mūsų valstybėje užėmė moterys, kai vyrai faktiškai buvo tik priedas, proceso dalyviai be sprendžiamojo balso teisės. Pastaruoju metu padėtis kažkiek keitėsi, tačiau valdžios gijos ir dabar tvirtai išlieka moters rankose, valdžios vertikalę užbaigia moteriškas pradas, čia dominuoja moteriškoji stichija su visais savo atspalviais.
Gal būtent taip, t.y. pagal lyties dominavimą, vertinti valdžioje susiklosčiusias aplinkybes nėra labai skoninga, nors feministine intencija tokie paskaičiavimai dažnai yra atliekami ir niekas dėl to pernelyg nesipiktina.
Tačiau mums rūpi ne šiaip lyčių varžybos, bet į priekį stumia noras atsekti aptariamo fakto ryšį su kolektyvinės pasąmonės (o gal sąmonės) konfigūracija, prisimenant neginčytiną išvadą, jog lietuviško etnoso formavimosi giluminis sluoksnis buvo žemės dirbimo matriarchato kultūra.
Tikriausiai ne vienas iš jūsų gali liudyti kažką panašaus, kaip čia ryžtuosi paliudyti savo vardu, kad paauglystėje turėjau progą stebėti susibėgančias į krūvą ištekėjusias ir atskirus gyvenimus sukūrusias seseris, kurios, dažniausia, nuolat keiksnojo savo sutuoktinius ir nesaikinga aukština, iškelia ant pjedestalo brolį.
Žinoma, tai tik atskiras pavyzdys, nepretenduojant pateikti išbaigtos arche-matriarchato recidyvų mūsų laikais inventorizacijos, tačiau šitokia nuoroda turi artefakto reikšmę, nes įpareigoja prisiminti, jog klasikinio matriarchato raiškoje išties vieninteliu gerbtinu vyru buvo laikomas tik brolis (tarsi bičių avilyje šalia motinėlės ir trano būtų dar ir motinėlis).
O kas matriarchato kultūroje gali būtų aukščiau už motiną, ar išvis kas gali viršyti motinos kultą? Labai apytikriai tariant, kaip atrodo, tokia matriarchato kultūros aukščiausio laipsnio kultinė figūra, viršijanti net motinos garbę, čia yra netekėjimo įžadą davusi, šventąją ugnį kurstanti vaidilutė.
Kaip atrodo, pastaruoju metu prezidentė D. Grybauskaitė, išbandydama naujas retorikos galimybes, atsitiktinai ar ne, pataikė beveik į dešimtuką, rado raktą, leidžiantį atrakinti užrūdijusius kolektyvinės pasąmonės užraktus. Prisiėmusi tautinių vertybių puoselėtojos vaidmenį, tapusi tapatybės trubadūru, regis, D. Grybauskaitė drauge atrado taip pat ir savo karjeros visraktį, leisiantį atrakinti labiausiai šarvuotas duris, įveikti visus užgriozdinimus.
Ir tinka toks vaidmuo prezidentei D. Grybauskaitei prie veido, nors tu ką! Žinoma, čia svarbu neperspausti, nepersūdyti, rasti kažkokį balansą, išsaugoti skonio ribas.
Atradusi tokią ideokratinę savo raiškos formą prezidentė jaučiasi taip, tarsi būtų atradusi save pačią, savo prigimtinę vietą įvairovės kosmose, matomai jaučiasi labiau autentiškai nei, tarkime, andai forsuodama įsikalbėtą bendravimo su A. Lukašenka užduotį, tarsi šis būtų koks melagingas brolis.
Tai, žinoma, didelis privalumas, o apie tokios saviraiškos trūkumus, galimus pavojus, pakalbėsime kitą kartą.
