Aplink Vilnių 114 kilometrų ratą galima įveikti per 28 valandas. Kasdienės rytinio pasivaikščiojimo trasos – 6 arba 9 kilometrų. Kol dirbo, kelias iki darbovietės – 7 kilometrai.
Aštuoniasdešimtmetis R. Malinauskas keliones matuoja ne autobusų ar troleibusų maršrutais, stotelių skaičiumi, o kilometrais – mat beveik visur jis stengiasi vaikščioti pėsčiomis, rašo „Lietuvos ryto" priedas „Sostinė”.
Tačiau dar įspūdingesnės jo kelionės po Lietuvą ar užsienio valstybes. Tarkim, šiemet pensininkas vienas nužingsniavo nuo Dieveniškių (Šalčininkų r.) iki Klaipėdos, įveikęs daugiau nei pusės tūkstančio kilometrų atstumą.
Namuose nenustygstantis vilnietis stebisi, kad net trumpiausią atstumą sostinės gyventojai stengiasi įveikti miesto transportu ar automobiliu.
Miškai – ranka pasiekiami
– Beveik visur keliaujate pėsčiomis, todėl apie sostinės transporto pertvarką turbūt mažai ką girdėjote? – R. Malinausko pasiteiravo „Sostinė”.
– Parduotuvės – čia pat, prie namų. Įstaigos, kurių reikia, – taip pat netoli.
Tai kam miesto transportas?
– Kiekvieną rytą mažiausiai po dvi valandas vaikštinėjate po Bukčių mišką. Ar dažnai sutinkate tokių kaip jūs?
– Ne. Ir tai mane labai stebina. Juk Lazdynų gyventojai turėtų naudotis tuo, kad gamta šalia jų namų.
Beje, ir kituose rajonuose gyvenantiems vilniečiams miškai – ranka pasiekiami.
O ar daug ten sutinkame žmonių? Tai tragedija. Ateinanti karta bus paliegėlių.
Pasikviesčiau į žygius bendrakeleivį, tačiau niekas nenori. O gal bijo? Todėl keliauti tenka vienam.
Garaže nebėra automobilio
– Kiek metų jūsų garaže vietoj automobilio stovi vežimėlis, kurį pasiimate į keliones?
– Seniai pardaviau žigulius, nes pensijos nepakakdavo benzinui iš Vilniaus į Kauną nuvažiuoti.
Kai nebeturėjau automobilio, ir pradėjau pėsčias vaikščioti.
O šiemet manęs laukia dar dvi didelės kelionės. Viena – liepą į Rusiją, o kita – rugpjūtį per visą Lietuvą iš pietinio taško Druskininkuose į šiaurinį tašką Nemunėlio Radviliškyje.
Mano profesija – inžinierius elektromechanikas. Todėl nebuvo sunku pačiam susikonstruoti vežimėlį, į kurį susikraunu palapinę, miegmaišį, pripučiamąjį čiužinį, šiek tiek maisto ir vandens.
Mano vežimėlio ratai nudilę, nes su juo per tris keliones Lietuvoje jau esu nužingsniavęs 2200 kilometrų. Garaže vietoj automobilio tą vežimėlį ir laikau.
Jis – mano pagalbininkas, nes per ilgas keliones ant pečių nešti daugiau negu 30 kilogramų labai nepatogu ir net žalinga sveikatai.
Kaupti pinigus – nesąmonė
– Iš kur toks noras keliauti?
– Mėgstu juokaudamas kartoti, kad mano prigimtis turbūt čigoniška. Beje, kadaise čigonė man išbūrė, kad mirsiu ne namuose ir ne lovoje.
Viena ilgesnių mano kelionių driekėsi ne Lietuvos, o Ispanijos keliais, kai prieš trejus metus per Pirėnų kalnus pasiekiau Santjago de Kompostelą. Tada įveikiau 800 kilometrų.
Kitais metais nuo Medininkų palei pasienį nužingsniavau iki Klaipėdos. Dar kitais – iš Klaipėdos namo palei kitą sieną. Šių kelionių ilgis – 1700 kilometrų.
Buvau pasirūpinęs pasienio ruožo leidimais, bet vienos užkardos vadas keturračiu buvo atlėkęs pasižiūrėti, kur tas senis keliauja, ar kontrabandos vežimėlyje neveža. O eiliniai pasieniečiai vieną dieną net keturis kartus tikrino.
Kiekviename kaime ar miestelyje ne tik apžiūriu įdomybes, bet ir užsuku į ten esančias įstaigas ir paprašau antspaudo. Tai – įrodymas, kad toje vietoje buvau. Tų įstaigų darbuotojai nustemba, kad keliauju vienas.
Didžiausia nesąmone laikau kaupti pinigus kojinėje ar banke. Aš to nedarau, viską išleidžiu kelionėms.
Kai išėjau į pensiją, ne tik išmaišiau Lietuvą, bet ir penkis kartus aplankiau Čekiją, po tris kartus – Prancūziją, Ispaniją ir Italiją, po du kartus – Švediją, Bulgariją, Olandiją, Rumuniją, Egiptą, Kroatiją, Serbiją, Juodkalniją ir Vengriją, o kiek šalių esu buvęs po vieną kartą, sunku ir išvardyti. Visa tai – per dvidešimt metų.
Prireikia trijų porų batų
– Kuri kelionė buvo pati sunkiausia?
– Šiųmetė 17 dienų kelionė iš Dieveniškių į Klaipėdą, nes tvyrojo 30 laipsnių karštis. Bet karščiausiomis dienomis nukeliaudavau daugiausia, po 36–38 kilometrus. Per karštį atsirasdavo ryžtas įveikti didesnį atstumą.
Nors prakaituodavau, bet daug vandens gerti negalėjau. Tekdavo iškęsti, nes išgėręs daug vandens nepaeitum.
Per tris keliones sunešiojau tris poras batų. Paprastai tris jų poras ir įsidedu į ilgesnes keliones. Vieną porą aviu iki pietų, kitą – po pietų. Taip nenutrina tų pačių kojų vietų.
Per visas ilgąsias keliones nebuvau pritrynęs nuospaudų. Žinau, kad jeigu skauda kojas – nepaeisi.
– Kaip renkatės maršrutą?
– Man įdomu pažinti Lietuvą, pasišnekėti su žmonėmis. Taip pat ir Vilnių išnaršiau, nes man buvo įdomu.
Beje, 2009-aisiais surengiau 19 žygių po sostinę, po metų – 32, 2011 metais – 15, o pernai – 23. Tik šiemet Vilniuje ir apylinkėse surengiau 12 žygių, nes buvo ir dar bus didesnių kelionių.
Beje, Vilniuje vis sunkiau rasti vietą, kurioje dar nesu buvęs.
Beje, keliaujant aplink Vilnių reikia ieškoti vietos, kur persikelti per Nerį, nes tiltų per upę, kuri apraizgiusi sostinę, nėra daug.
Esu apėjęs ne tik Vilnių, bet ir Kauną, Šiaulius, Alytų, Marijampolę, Biržus, Vilkaviškį.
Eidamas labai daug pamatai. O kiek pamatysi pro automobilio ar autobuso langą?
Keliaudamas ne tik kruopščiai pasižymiu maršrutą, bet ir žingsniamačiu skaičiuoju kilometrus. Tarkim, paskutinės kelionės ilgis buvo 532,6 kilometro, ėjau 100 valandų 40 minučių. Asfaltu keliavau 352, vieškeliais – 121, lauko ir miško keliais – 31 kilometrą.
Be to, dar miestuose įveikiau apie 26 kilometrus.
Rytais geria tik vandenį
– Kada pradėjote keliauti?
– Su draugais studentais 1952 metų žiemą slidėmis leidomės į žygį iš Vilniaus į Turmantą. Tada man buvo devyniolika. Po to keliavau iš Vilniaus į Dūkštą. Žiemą ir dabar mėgstu paslidinėti, tiesa, kelionės ne tokios ilgos kaip pėsčiomis.
Daugiausia esu nukeliavęs, kai tapau pensininku. O kol dirbau, kelionėms likdavo tik atostogos.
Dabar per keliones mano dienotvarkė yra tokia: keliuosi penktą ryto, išgeriu du šimtus gramų vandens ir einu. Negalima valgyti, nes ir vilkas bėga tuščiu skrandžiu, o kai paėda – guli.
Apie dešimtą valandą, kai nueinu kiek daugiau nei dešimt kilometrų, sustoju. Užkandu – griežinėlį dešros, išgeriu 200 gramų vandens. Einu toliau.
Pietums sustoju po vidurdienio. Jeigu būnu miestelyje – einu į valgyklą. Jei ne, gerai ir dešra, pomidoras, obuolys. Išgeriu pusę litro vandens ir dvi valandas ilsiuosi.
Po to valandą ar pusantros einu ir pusę valandos ilsiuosi. Apie šeštą vakaro pradedu ieškoti vietos nakvynei. Paskaitau knygą ir apie devintą guluosi.
Jei sunegaluoja – badauja
– Tiek vaikščiodamas turbūt retai sergate?
– Jokia rimta liga nesirgau jau 27 metus. Man klaiku žiūrėti į pensininkus, užsidariusius kambaryje ir laukiančius mirties. Juk mažai judant atrofuojasi ne tik raumenys, bet ir smegenys.
Tiesa, pavasarį per gripo epidemiją kartais pasigaunu kokį virusą. Bet tris dienas pabadauju, ir temperatūra nukrinta. Gal mikrobai neturi kuo maitintis? (Juokiasi.)
Lygiai taip ir įsisiurbusios erkės. Po kiek laiko jos pačios nukrinta, nereikia traukti.
Vien Lietuvos upėmis esu nuplaukęs 10 tūkstančių kilometrų. Vandens pritikšdavo ir į baidarę, todėl apatinė kūno dalis sušaldavo. Taip prasidėjo klubo sąnario uždegimas. Skausmai būdavo nežmoniški – vos galėdavau paeiti. Gydytojai netgi siūlė amputuoti kairę koją.
Pakeičiau mitybą, atsisakiau druskos, cukraus, valgiau tiktai sriubas, daržoves, vaisius. Ir koją pavyko išsaugoti – sąnarį liovėsi skaudėti.
