Kai valstybė neperka menininkų darbų, kūrėjai praranda galimybę parodyti savo darbus didelei auditorijai.
Tačiau prieš porą savaičių VDA baigę absolventai dėl to nesikremta.
Ką tik grafikos bakalauro diplomą gavęs Kristijonas Tarabilda tikina, kad turi galybę pasirinkimų. Jis galėtų toliau tęsti studijas ir įgyti magistro laipsnį, tačiau vaikinas nenori studijuoti vien dėl to, kad po poros metų gautų dar vieną diplomą. Jis prisipažįsta, kad vis dar ieško savo kelio.
K. Tarabilda sako, kad jaunas menininkas turi labai daug įvairių pasirinkimų: gali kurti, gauti užsakymų, pardavinėti savo darbus, dirbti firmose, leidyklose. „Viską galima suderinti. Žinoma, daug kas priklauso nuo menininko sugebėjimų. Dabar mums pasaulis yra atviras, nebėra sienų, ribų. Galiu savo darbus pristatyti internete, taip pat yra daugybė galerijų, galima dalyvauti užsienyje vykstančiose parodose, konkursuose“, – vardija grafikas.
Pašnekovas pripažįsta, kad menininkas ne vien oru gyvas: „Jeigu tavo darbų gausiai neperka, o pats nedirbi kur nors kontoroje, turi nuolat galvoti, kaip prasimanyti pinigų“. Jo nuomone, tai labai trukdo kūrybai, nes tada tenka imtis darbų, kurie neišreiškia menininko asmenybės.
„Būna ir taip, kad kertasi tavo kūrybinis sumanymas ir užsakovų norai. Pati geriausia savybė menininkui, tai būti universaliam“, – teigia K. Tarabilda.
Kūrybos kelyje išlieka ne visi
Laikraščių skelbimai menininkams darbo nesiūlo.
K. Tarabilda Vilniaus dailės akademiją šiemet baigė su būriu jaunų talentų. Diplomuotas grafikas sako, kad jo kursas buvo labai didelis, o visi bendramoksliai individualūs, stiprūs talentai.
Dėstytojai absolventams linkėjo vieno – neprapulti. Nelengva užduotis! Ir jokios ironijos. VDA Tapybos katedros vedėjas, profesorius Jonas Gasiūnas ir docentas Konstantinas Bogdanas nejuokauja – ne vieną gabų studentą matę dėstytojai labiausiai gailisi, kai talentai išnyksta praradę motyvaciją kurti.
Kas lemia, kad jaunam tapytojui, skulptoriui ar instaliacijų kūrėjui atsiras vietos po saule, jo kūryba bus įvertina ir sulauks pripažinimo?
K. Bogdanas šmaikščiai pastebi, kad šiais laikais dailininkai nevaikšto nuo galerijos prie galerijos, belsdami į duris ir prisistatydami: „Laba diena, aš geras menininkas“. Anot VDA Tapybos katedros vedėjo J. Gasiūno, viskas vyksta palaipsniui. Menininkas savo vardą garsina dalyvaudamas konkursuose, parodose, projektuose. Kartu jo darbai tampa matomi, augina vertę. „Tačiau pirmiausia reikia daug dirbti“, – sako nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas J. Gasiūnas ir papasakoja apie kelis perspektyvius studentus, kurie dirba tiek daug, kad pritrūksta laiko miegui.
Tokių, mažai miegančių, menininkių darbus galima rasti projekte „Mobili Galerija Gaidys“. Galerijos direktorė Jurgita Juospaitytė-Bitinienė sako, kad menininko veikla ir profesija vis dar yra pernelyg romantizuojama. „Tapytojos turi griežtą dienotvarkę. Jos dirba įprastomis darbo valandomis, kaip ir kitų profesijų atstovai. Keliasi anksti, ruošia drobes, eskizus, tapo. Tomis dienomis, kai natūralios šviesos, taip reikalingos tapymui, mažiau – jos intensyviai skaito, renka medžiagą ateities projektams“, – iki paryčių vyną gurkšnojančio menininko įvaizdį daužo J. Juospaitytė-Bitinienė.
Šiuo metu „Mobili Galerija Gaidys“ dirba su penkiomis menininkėmis: Egle Karpavičiūte, Alina Melnikova, Kristina Ališauskaite, Stasele Jakunskaite ir Egle Ulčickaite. „Žinoma, nuolat stebime ir Dailės akademijos studentus, medžiojame talentus“, – neslepia galerijos vadovė. Ji tikina, kad mobili galerija unikali tuo, jog neturi pastovios vietos ir kiekvieno menininko darbus eksponuoja vis kitoje, geriausiai jo kūrybą išryškinančioje erdvėje.
Jauna meno vadybininkė J. Juospaitytė-Bitinienė pasakoja, kad norėjo sukurti būtent tokią galeriją, kuri būtų orientuota į jaunus menininkus. Su tapytojomis susipažino pati studijuodama VDA. Asmeninės pažintys virto iniciatyva steigti neinstitucinę galeriją, kuri 2010 metais virto viešąja įstaiga „Mobili galerija“. Nors praėjo vos keli metai, jauno galerijos kolektyvo aktyvumas duoda rezultatų – parodos surengtos Lietuvoje, Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje.
„Rudenį ketiname dalyvauti „ArtMoscow“ – tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje Rusijos sostinėje“, – sako J. Juospaitytė-Bitinienė.
Savo ruožtu dailės akademijos dėstytojai siūlo jaunų menininkų darbus apžiūrėti netoli Gedimino kalno prisišvartavusiame „Titanike“.
Dvejopos kūrybos nebūna
Visi pašnekovai sutaria, kad rodyti savo darbus – labai svarbu. Tačiau iš rodymo nepragyvensi.
Grafikas K. Tarabilda sako, kad jaunam kūrėjui pragyventi iš savo darbų Lietuvoje neįmanoma.
„Gal ir atrastume keletą pavyzdžių, bet tai būtų vienetai. Labai sunku prasimušti tarp daugybės gerų menininkų, kurie taip pat stengiasi save parduoti, kad ir kaip žiauriai tai skambėtų. Egzistuoja labai didelė pasiūla ir maža meno paklausa.
Todėl turi turėti šalutinį pajamų šaltinį, kad ir ne nuolatinį, tam, kad išgyventum ir galėtum lygiagrečiai kurti“, – atskleidžia K. Tarabilda ir priduria, kad dažnai meno kūriniai reikalauja nemažai finansinių išteklių.
„Jeigu menininkui sunku pragyventi, jis gali eiti dirbti barmenu“, – teigia K. Bogdanas. Docentas nupiešia Niujorko menininkų gyvenimą. „Niekas negali suskaičiuoti, kiek tame mieste yra taksistų ar padavėjų, kurie svajoja dirbti teatre ir kine. Jeigu iš tikrųjų sergi menu, tada susirandi šalutinį darbą, kuris neužvelia smegenų ir taip pelnai duoną.
Jeigu žmogus imasi rimto, atsakingo darbo, tada į jį pasineria ir negali galvoti apie menines problemas. Yra tokių puikių darbų, pavyzdžiui, sargo, taksisto, kurie suteikia daug laisvo laiko mąstymui. Tada galva nebūna neužkrauta vizijomis, mintimis, atsakomybe, pareigomis, pinigų sukimais, terminais... Šalia to gali daryti, kas tau patinka, ir lauki, kada pasitaikys gera proga iškilti“, – dėsto K. Bogdanas.
O ar nekyla menininkams pagunda pataikauti užsakovams ir tapyti paveikslus, kurie skirti „sienoms puošti“?
J. Gasiūnas teigia, kad pažįsta ne vieną dailininką, kuris tokiai pagundai pasidavė ir... nustojo tobulėti. „Neįmanoma vienu ir tuo pačiu menu puošti sienas ir kurti meną. Juk negali simfoninio orkestro muzikantas nuvažiuoti pagroti į vestuves, sutrenkti polką, o po to vėl groti koncertų salėje“, – tikina profesorius, manantis, kad tokia „dviejų pakopų“ sąmonė nefunkcionuoja. Todėl Tapybos katedros vedėjas saugo studentus nuo turistams parduodamo meno pagundų. „O saugiklis paprastas – teorinių darbų rašymas. Kai rašai darbą, reikia įsigilinti į kultūrą, į teoriją, suprasti įvairius filosofinius diskursus“, – teigia profesorius. Anot jo, kūryboje geriausiai sekasi tiems, kurie įsisavina teoriją ir praktiką.
J. Gasiūnas pastebi, kad per studijų metus jaunimas radikaliai pakeičia požiūrį į meną: „Mokyklos vis dar neatsisako seno požiūrio, kad dailininkai turi kurti taikomąjį meną, vyrauja tradicija, jog „paveikslas yra gražus daiktas“.
Pasak profesoriaus, VDA Tapybos katedra orientuoja žmogų į mąstymą. „Tapyba mums – mąstymo būdas. Perpratęs bazinius tapybos pagrindus, turėdamas pamatą, menininkas vėliau gali skleistis į bet kurią mediją, jeigu mato, kad tapyba jo „nebeveža“, – tikina J. Gasiūnas.
Jis pabrėžia, kad teorinės žinios menininkui labai svarbios. „Tapybai ištikimi likę žmonės pažįsta naujausias Europos meno tendencijas, pasiekimus, perpranta šiuolaikinius tapytojus ir taip ieško savo vietos tarp jų“, – kalba J. Gasiūnas. Jo kolega K. Bogdanas priduria, kad pasauliui neįdomūs mūsų menininkai, kurie kartoja tai, kas yra Vakaruose.
Lietuviška trispalve pamojuoti neužtenka
VDA prorektorius A. Šaltenis sako, kad dėl Vakarų neverta pamesti galvos. Jis tikina niekad negalvojęs, kad Lietuvos menas buvo atsilikęs nuo Vakarų. „Apskritai, manau, kad mintis, jog užsienyje yra geriau, yra kvailas sindromas, – sako profesorius A. Šaltenis ir pažymi, kad Vilniaus dailės akademijos stiprybė yra gebėjimas suderinti ir išnaudoti paveldą bei naujoves. – Mes mokome skristi abiem sparnais“.
Tuo tarpu K. Bogdanas teigia, kad sovietmetis, izoliacija nuo pasaulio, Lietuvos mene paliko tarsi tuščią duobę, kurią teko užpilti šaliai atgavus nepriklausomybę. Būtent tada, kaip prisimena K. Bogdanas, Lietuvos menininkai ir sulaukdavo didžiausio dėmesio: „Po nepriklausomybės atgavimo kelerius metus mes buvome įdomūs. Į mūsų meną žiūrėjo kaip į fenomeną, ištrūkusį iš kalėjimo, jauną, šviežią, žalią“.
„Tada mes buvome nepažįstami ir nežinomi. Mus rinkosi kaip egzotišką produktą“, – priduria J. Gasiūnas.
Menininkai sutinka, kad tokį susidomėjimą lėmė politika. Dabar, anot K. Bogdano, „šia korta nebegalima žaisti“. VDA dėstytojai vienu balsu teigia, kad šiuo metu Lietuvos menas neatsilieka nuo Vakarų ir pataiko koja kojon. „Jis vietomis net geresnis“, – mano J. Gasiūnas. „Tegul dažniau atvažiuoja ir pažiūri, ką mes turim“, – kviečia A. Šaltenis.
Pašnekovai sutinka, kad lietuviai sugeba nustebinti.
Tačiau vien nustebinti neužtenka. J. Gasiūnas mano, kad Lietuvos menininkas neturi apsiriboti tėvyne: „Jeigu nori būti įdomus už Lietuvos ribų, šiuolaikinis tapytojas turi permąstyti daug platesnį kontekstą – Vidurio ir Rytų Europos palikimą, istoriją. Tada eidamas į Vakarus tu mojuoji ne vien lietuviška trispalve, o parodai, kad priklausai dideliam regionui“.
J. Gasiūno teigimu, jaunas žmogus dabar turi visas galimybes įlįsti į Vakarų rinką: „Ir tai jau po truputį darome“. Pasak profesoriaus, ši menininkų karta yra tarsi žvalgai, kurie renka informaciją, analizuoja padėtį ir braižo maršrutus. „Jie perpras ir įvertins sąlygas, pradės brautis į rinkas ir paskui save įsitemps kitus. Tada tapsim tikrai pilnaverčiai“, – tiki nacionalinės premijos laureatas, tačiau priduria, kad šis procesas turėtų užtrukti ne vienerius metus.
VDA Tarptautinių ryšių skyriaus koordinatorius K. Bogdanas įsitikinęs, kad tapti žinomu per Lietuvą yra lengviau, negu nuvykti į užsienį ir ten nušvisti žvaigžde.
Perprasti kultūras ir megzti ryšius
Niujorke gyvenantį lietuvį menininką K. Bogdanas pristato kaip pavyzdį, kuris sugebėjo pasinaudoti užsienio dėmesiu tuo metu, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir domino Vakarus. Dailės akademiją Vilniuje Ž. Kempinas baigė 1993 metais. Mokslus universitete Niujorke – 2002 metais.
„Ž. Kempinas mokėsi čia ir mokėsi tenai. Vadinasi, jis perprato abi kultūras. Be to, studijuojant JAV neabejotinai užsimezga socialiniai ryšiai su kitais menininkais, dėstytojais, meno pasaulio bendruomene ir tai labai padeda“, – K. Bogdanas mano, kad būtent Niujorke baigti mokslai Ž. Kempinui padėjo pažinti aplinką, užmegzti naudingus kontaktus ir perprasti JAV meno rinką.
Žinomų menininkų teigimu, Lietuvoje kelias į pripažinimą prasideda nuo paprastų dalykų. „Sudalyvauji tarptautiniame projekte. Patenki į katalogą. Pradedi savo koncepcijos pristatymą, elementarias reklamytes. Pradeda augti parodinis stažas. Pamažu bręsta ir tvirtėja koncepcija, turtėja CV, daugėja galerijų, kuriose buvo eksponuojami darbai“, – vardija J. Gasiūnas ir apgailestaudamas pastebi, kad Lietuvoje galerijos nėra reitinguojamos kaip Vakaruose.
Anot Tapybos katedros vedėjo, jaunam menininkui labai svarbu laimėti stipendijas, kitus įvertinimus, kurie rodo, kad žmogus eina teisinga kryptimi, tobulėja.
J. Gasiūno kolega A. Šaltenis įspėja jaunuosius talentus dėl šlovės žaltvykslių. Jis mano, kad menininkas neturi siekti iškilti. „Televizija ir kitos žiniasklaidos priemonės formuoja klaidingą menininko kelio sampratą. Menininkas paverčiamas varžybų dalyviu“, – pastebi A. Šaltenis. Anot jo, tikrasis menininko pašaukimas ir džiaugsmas yra kūryba, gebėjimas pasakyti tiesą apie gyvenimą, o ne šlovės ir pripažinimo vaikymasis.
