Viename Panevėžio prekybos centre pardavėja įsidarbino ir buvusi Z. Zebkino sutuoktinė, 39 metų Jolanta, kartu su juo varsčiusi teismų duris dėl neva neteisėtai nutraukto socialinių pašalpų mokėjimo.
Tačiau Z. Zebkinas vis dar tikisi įrodyti, jog reikalavimas už gaunamą socialinę pašalpą padirbėti visuomenės labui pažeidžia Konstituciją, todėl yra neteisėtas ir laukia, kol jo skundą nagrinės Vyriausiasis administracinis teismas, o sulaukęs neigiamo atsakymo žada kreiptis į Strasbūrą.
Sulyso ne nuo darbo?
Dabar pamatęs Z. Zebkiną nejučia prisimeni priežodį „darbas žmogų puošia“. Pastebimai sulieknėjęs vyriškis neslepia – atsikratė 20 kilogramų, tačiau prarastus kilogramus sieja ne su dirbtais viešaisiais darbais, bet su stresu. Nervintis jį privertė teismai su Panevėžio rajono savivaldybe.
Z. Zebkinas ir jo buvusi žmona Jolanta Zebkinienė pernai Panevėžio administraciniam teismui buvo apskundę Panevėžio rajono savivaldybės socialinės paramos skyriaus sprendimą nebemokėti jiems socialinių pašalpų. Jie teisės į šią pašalpą neteko, atsisakę už ją eiti dirbti viešųjų darbų.
Vyriškis savo skunde reikalavo ne tik priteisti iš rajono savivaldybės jam nesumokėtą socialinę pašalpą už 4 mėnesius ir sumokėti už 9 mėnesius seniūnijoje dirbtus viešuosius darbus, bet ir atlyginti patirtą neturtinę žalą – 30 tūkst. litų.
J. Zebkinienė iš savivaldybės tikėjosi prisiteisti ne tik 5 tūkst. 760 litų už visuomenei naudingą darbą ir daugiau nei 4 tūkst. litų nebemokamos socialinės pašalpos, bet ir 20 tūkst. litų moralinei žalai atlyginti.
Tačiau šiuos buvusių sutuoktinių skundus teismas Panevėžyje atmetė. Šį sprendimą Zebkinai apskundė Vyriausiajam administraciniam teismui. O čia neradęs teisybės, Z. Zebkinas žada kreiptis Europos žmogaus teisių teismą ir įspėja, kad Lietuvai pažeidžiamos žmonių teisės gali brangiai kainuoti.
Suvirintojas su raudonu diplomu
„Kiekvienas nori valgyti“, – paaiškino Paįstrio seniūnijos Pūkių kaimo gyventojas, paklaustas, kodėl sutiko dirbti viešuosius darbus. Vyriškis dar turi skolų greitųjų kreditų bendrovėms, iš kurių, tikėdamasis prisiteisti pinigų iš rajono savivaldybės, pasiėmė paskolų, o nelegaliu automobilių ardymu, už kurį pernai pavasarį jį nubaudė aplinkosaugininkai (radę sodybos kieme 11-ka apardytų automobilių – red. past.), nebeužsiima, todėl nebeturįs iš ko gyventi.
Z. Zebkinass pabrėžė, kad Darbo biržos siuntimu Paįstrio seniūnijoje darbavosi ne už socialinę pašalpą, bet už minimalią algą.
Darbo biržoje Z. Zebkinas vėl įsiregistravo pernai lapkritį. Anksčiau jis taip pat ten buvo registruotas, tačiau nesutikęs įsidarbinti bankrutuojančioje įmonėje, iš bedarbių gretų pernai pavasarį buvo pašalintas.
Pasak Z. Zebkino, nors kartais rašoma, kad darbo biržos turi daugiau darbo pasiūlymų, nei yra bedarbių, taip nėra – nuo lapkričio mėnesio jis pastovaus darbo kol kas nerado.
„Mano specialybė – tekintojas, su raudonu diplomu tuos mokslus baigiau, prie automobilių galiu dirbti, nes turėjau versliuką, automobilius ardžiau“, – vardina savo sugebėjimus vyriškis. Tačiau kol kas darbo taip ir nerado. Jo teigimu, dažnai darbą siūlo vos galą su galu suduriančios įmonės, norinčios, kad pusę algos darbuotojui sumokėtų darbo birža, o patys tik ir žiūrintys, kaip žmogų apgauti, jam algos nesumokėti.
Tačiau Z. Zebkinas tikisi, kad jau vasaros pabaigoje jam pavyks įsidarbinti – darbą žadėjęs kažkoks pažįstamas. O kol nuolatinio darbo nėra, vyriškis mielai padirbėjo viešųjų darbų.
Jo buvusi žmona jau porą mėnesių dirba viename Panevėžio prekybos centre kasininke pardavėja. Pasak Z. Zebkino, ji darbu, kurį šiaip ne taip susirado, patenkinta.
Nustebino ir seniūną
„Ne darbas žemina mano orumą, bet darbas už dyka“, – sakė Z. Zebkinas. Jis kartu su kitais Paįstrio seniūnijos bedarbiais pastaruosius du mėnesius dirbo įvairius viešuosius darbus – šienavo, rinko šiukšles, tvarkė aplinką.
„Dirbo gerai, neatsikalbinėjo, kad to ar ano nedirbs. O po pirmo mėnesio prisipažino, kad gal po dvidešimties metų pirmąkart oficialią algą gavo“, – lrytas.lt sakė Paįstrio seniūnas Virginijus Šležas.
Tiesa, likimo broliams Z. Zebkinas iš pat pradžių dar bandė aiškinti, jog versti dirbti už gaunamą socialinę pašalpą valdžia jų neturi teisės, nes tai prieštarauja Konstitucijai, kur rašoma, kad prievartinis darbas yra neteisėtas.
„Tačiau žmonės tik ranka numojo ir paragino eiti dirbti. Tik pravardė – Konstitucija – jam prilipo“, – prisiminė kartu su Z. Zebkinu viešuosius darbus dirbęs Vidmantas Auželis.
Pačiame Paįstrio seniūnijos pakraštyje gyvenantis V. Auželis beveik valandą mina dviračiu iki seniūnijos centro, kad galėtų 7 dienas per mėnesį padirbėti už gaunamą socialinę pašalpą – 280 litų, tačiau nesipiktina. Vyriškio teigimu, kelias dienas per mėnesį pasidarbuoti nėra sunku.
Z. Zebkinas – kitokios nuomonės. Vasaros pabaigoje Vyriausiasis administracinis teismas turėtų nagrinėti jo skundą dėl Panevėžio administracinio teismo sprendimo.
