Žemdirbiai buvo priversti įsidėmėti žodį „moduliacija”. Mat šiemet, pritaikius ją tiesioginėms išmokoms, gyvulininkystės ūkiai prarado daugybę pinigų. Vien už pernai parduotą pieną ar užaugintus gyvulius – apie 44 mln. litų.
Žemdirbiai su tuo taikstytis neketina. Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacija kartu su ūkininkais parengė ieškinį ir šiandien, liepos 1-ąją, jį įteiks teismui, rašo „Lietuvos rytas”.
Ir davė, ir atėmė
Briuselis prieš metus nurodė, kad Lietuva kartu su ES tiesioginėmis išmokomis ūkininkams ir toliau gali mokėti papildomų nacionalinių išmokų.
Tačiau tiems ūkiams, kuriems ES tiesioginių išmokų suma viršija 5 tūkst. eurų (17 264 litus), liepta taikyti moduliaciją – sumažinti jas pagal tam tikrą nurodytą formulę.
Tokią valią Briuselis Lietuvai primetė 2012-ųjų liepą atsiradusiu Europos Komisijos (EK) sprendimu, o mūsų šalies Vyriausybė jam neprieštaravo – Žemės ūkio ministerija jo laiku neapskundė ES teisingumo teismui.
Pritaikius nuoskaitas dauguma didelių pieno ir galvijininkystės ūkių, milijonus litų investavusių į gamybą, neteko pusės ar dar daugiau paramos, mokamos iš nacionalinio biudžeto.
ES mokėjo, Lietuva – pridėjo
ES tiesioginės išmokos yra mokamos už deklaruotų pasėlių plotus, nepaisant to, augina ūkininkai gyvulių ar ne.
Bet EK kasmet leisdavo iš šalies biudžeto skirti ir papildomų nacionalinių tiesioginių išmokų. Jos yra mokamos už pieną, galvijus, karves žindenes, ėriavedes.
Pavyzdžiui, numatyta, kad už kiekvieną toną pieno turi būti mokama 70 litų nacionalinių išmokų, už mėsinį bulių – 600 litų.
Tai gyvulininkystės ūkiams buvo tam tikra parama, mat iš jų pienas ir gyvuliai skersti superkami daug mažesnėmis kainomis, nei jų vidurkis siekia ES.
Tačiau šiemet pritaikius moduliaciją kai kurie galvijininkystės ūkiai iš nacionalinio biudžeto negavo nė cento paramos. O tokių ūkių, kurie už pieną vietoj žadėtų 70 litų sulaukė tik 10–50 litų, Lietuvoje yra keletas tūkstančių.
Ūkininkai svaidosi pykčiu
„Staigmenų metai”, – kartėlio neslėpė Švenčionių rajone kartu su tėvais ūkininkaujanti Jolita Gabrinovičiūtė. Šeimos ūkyje yra melžiama apie 80 karvių, maždaug kita tiek auginama mėsinių galvijų.
„Šįmet už pieną ir galvijus turėjome gauti 10 tūkst. litų nacionalinių išmokų, o pritaikius moduliaciją gavome vos 700 litų.
Tai lyg pasityčiojimas iš gyvulius auginančių žemdirbių. Juk bankams įsipareigojimai kybo, o ir išlaidų gyvulių ūkyje į valias – reikia mineralų, baltyminių priedų, vaistų”, – kalbėjo Jolita.
Dzūkijoje esanti „Atžalyno” žemės ūkio bendrovė, auginanti ir mėsinių galvijų, ir melžianti 400 karvių, pritaikius moduliaciją neteko 135 tūkst. litų išmokų. Pasak bendrovės pirmininko Algio Žėko, praradus tokią sumą pinigų net ir įmonei nesaldu.
„Pernai pieno gamyba buvo nuostolinga ir mėsos gamybos pelningumas ne kažin koks.
Tačiau žaliava mes maitiname ir mėsos, ir pieno pramonę, kuriame didžiausią žemės ūkyje pridėtinę vertę. O iš mūsų vis tiek buvo atimta tai, ką sukūrėme.
Absurdiška situacija”, – pyktelėjo A.Žėkas.
Pasijuto įspeisti į kampą
Šakių rajone esanti Griškabūdžio žemės ūkio bendrovė kasdien parduoda po 19 tonų pieno. Anot jos pirmininko Petro Puskunigio, pritaikius moduliaciją įmonės šiemet nepasiekė 135 tūkst. litų.
„Augalininkystės ūkiams moduliacija juk netaikoma. Nėra jokio paaiškinimo, jokio moralaus pagrindo, kodėl būtent mes, gyvulių augintojai, esame įspeisti į kampą.
Atrodo, kad visi, kurie tik priėjo prie paramos lovio, iš jo viską ir susrėbė. Bet tarp tų pateptųjų gyvulių augintojų nebuvo”, – emocijų negailėjo P.Puskunigis.
Juk pienas – sunkiai gaminamas produktas. Tai ne javai, kuriuos pakanka pasėti ir pamiršti. Apskritai porą pastarųjų metų pieno ūkiai dirbo vos sudurdami galą su galu, nes supirkėjų mokama kaina vos padengė pieno gamybos savikainą.
Šiemet pieno supirkimo kaina padidėjo, tad keletas centų už litrą galėjo tapti bent jau blusos dydžio pelnu. Bet moduliacija ir tai nukirto.
Anot P.Puskunigio, visa bėda, kad Lietuvoje nėra nuoseklios žemės ūkio politikos – ją keičia kiekviena valdžia, o gyvulininkystės sektorius vis dar naikinamas.
„Mūsų bendrovėje dirba 80 žmonių, auginame apie 1400 galvijų, iš jų 800 – melžiamų karvių. Pardavus gyvulius, o laukus užsėjus grūdais pakaktų ir 12-os darbininkų. Kam tad vargti? Ir pats būčiau sveikesnis, nereikėtų tiek nervintis”, – kalbėjo Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės vadovas.
Eina į mūšį, nes tiki, kad laimės
Jonas Sviderskis
Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos vadovas
„Žemdirbiai, pritaikius moduliaciją, vien šiemet patyrė 44 mln. litų nuostolių – tiek jie iš biudžeto negavo papildomų tiesioginių išmokų, todėl teisme ginčijame patį moduliacijos principą. Jis yra neteisėtas ir neteisingas – nuoskaitų nevalia buvo taikyti.
Žemės ūkio ministerija EK sprendimo, privertusio sumažinti išmokas, laiku neapskundė ES teisingumo teismui. Nors tai buvo tik darbinis dokumentas – ne reglamentas ar direktyva. Jei tai būtų padariusi valstybė, bylinėjimosi procesas būtų pasibaigęs greičiau. Dabar mums teks nueiti gerokai ilgesnį kelią. Tačiau neitume į mūšį, jei netikėtume, kad laimėsime.
Mums teks minti visas pakopas nuo Apygardos teismo iki Europos teisingumo teismo. Kadangi Nacionalinė mokėjimo agentūra išmokėjo nacionalines išmokas pritaikydama moduliaciją, jai pirmiausia ir teks būti atsakove. Nepaisant to, kad ji vadovavosi dokumentais, parengtais Žemės ūkio ministerijos, o pastaroji – EK komisarų pasirašytu raštu.
Nesiginčijame: jei mūsų šalies žemdirbiams mokamos tiesioginės išmokos susilygintų su 15 ES šalių išmokomis, moduliacija galėtų būti taikoma. Bet taip nėra. Pačiose senosiose valstybėse yra mažų ūkių, kuriems moduliacija netaikoma, – Vokietijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Italijoje, Prancūzijoje.
Procese dalyvauja ir ūkininkų, tačiau nedaug. Yra daugybė tokių, tarp jų – ir didelių ūkių savininkų, kurie nutarė geriau jau laukti, kol už juos kiti viską padarys. Taip jau yra, kad lietuviai geriau blusą per dobilieną į Mažeikius nuvarys, kad tik už vežimą nereikėtų mokėti centų.”
