Geriausiu 2011-ųjų alpinistu pripažintas E. Markšaitis tapo ir pirmąja civile teroristų auka iš Lietuvos. Premjeras Algirdas Butkevičius pažadėjo, kad žuvusiojo šeimai bus skirtas piniginis atlygis.
Į Lietuvą grįžo per išpuolį aukščiau kalnuose buvęs ir gyvas likęs alpinistas Saulius Damulevičius. Jį kalbino „Lietuvos ryto“ televizijos žurnalistė Daiva Žeimytė laidoje „Lietuva tiesiogiai“.
- Šiandien atsisveikinote su Ernestu, grįžote tuo pačiu automobiliu, kuriuo buvo atvežtas ir jo kūnas. Kuri akimirka jums buvo pati sunkiausia kelionėje iš Pakistano?
- Charkove, kai jau tikėjausi po dviejų valandų skrydžio išlipti Lietuvoje. Lėktuvo monitoriuje staiga pasirodė užrašas, kad atsirado problema, lėktuvas techniškai netvarkingas. Paaiškėjo, kad neskrisime, tada apėmė didelis nusivylimas.
- Lėktuvo variklis subyrėjo tiesiog oro uoste. Tai faktas, turbūt daug pasakantis apie Pakistano aviacijos būklę?
- Tai buvo 40 metų senumo amerikietiškas lėktuvas. Kaip juokavo pats konsulas, jis skrenda gerai, jeigu nesugedęs.
- Kur jūs apsistojote iš karto po žudynių, kai grįžote iš kalnų?
- Pirmąją naktį dar praleidome bazėje. Po to kariniu sraigtasparniu buvome nugabenti į Gilgitą, vėliau lėktuvu atskridome į Islamabadą (Pakistano sostinė -red.).
- Turbūt pati neramiausia buvo pirmoji naktis po žudynių?
- Pirmoji naktis buvo pati klaikiausia šioje istorijoje. Į bazinę stovyklą nusileidome jau temstant. Ten buvo keli kareiviai, sušalę, nepasirengę tarnybai aukštikalnių sąlygomis. Mes jiems davėme miegmaišių, šiltų drabužių, žibintuvėlius. Jie užkūrė laužą ir tokiu būdu tapo galimais taikiniais. Nakvojome palapinėse su batais, pasirengę šokti ant kojų išgirdę šūvius, aliarmo signalą.
- Ar Islamabado viešbutyje jautėtės saugus?
- Iš pradžių buvo baimės, nes trūko informacijos. Į viešbutį atvykdavę alpinistai teigė girdėję, jog teroristai rengiasi išpuoliams pačiame Islamabade. Daugelis išvyko net nepradėję ekspedicijos. Mes žinojome, kad būti vienoje vietoje nėra gerai.
Amerikiečiai, pavyzdžiui, savo turistus nugabeno į kitą viešbutį. Laimė, gandai nepasitvirtino. Prie viešbučio stovėjo du ginkluoti apsaugininkai, bet iš pradžių nežinojome, ar jais pasitikėti. Nesakėme savo vardų viešbučio registratūroje, savo kambarių numerių. Bendravome tarsi kodais.
Bet vėliau įsidrąsinome, išeidavome į miestą. Ne po vieną, grupelėmis.
- Ar teko bendrauti su vietiniais gyventojais, ką jie manė apie tas žudynes?
- Vietiniai buvo labai nusiminę. Jie užjautė mus, bet ir patys nuliūdo, nes pagrindinis pragyvenimo šaltinis jiems yra turizmas. Dabar į tuos kalnus nevyks turistai nei šiais, nei kitais metais. Ir gal dar ilgiau.
Vietiniai teroro akciją vertina ne tik kaip išpuolį prieš užsieniečius, bet ir prieš Pakistaną. Vietiniai daugiausia yra puikūs žmonės, pasirengę padėti.
- E. Markšaitis žavėjosi Pakistanu, buvo pasirengęs išmokti urdu kalbą. Akivaizdu, kad jo viltys nepasiteisino. Kokį jums įspūdį paliko Pakistanas?
- Labai graži, draugiška šalis, turinti savitą kultūrą, kulinarines tradicijas. Deja, nesaugi.
- Kitų šalių vadovai išpuoliui Pakistane skyrė daug didesnį dėmesį, nei mūsų valdžia. Kiek žinau, Slovakija ketina surengti valstybines laidotuves. O Lietuvos vadovai tik sulaukę žiniasklaidos kritikos pareiškė užuojautą, Ką apie tai manote?
- Nebuvau tuo metu Lietuvoje, negaliu komentuoti. Galbūt mūsų šalyje į alpinistus žiūrima kaip į nutrūktgalvius, kurie neva patys ieško mirties, tuščiai rizikuoja. Nesuvokiama, kad alpinizmas yra sportas, alpinistai atstovauja savo šalį.
- Garsus alpinistas Vladas Vitkauskas yra išsitaręs, jog E. Markšaitį pastaruoju metu lydėjo keistas šešėlis, Tatruose žuvo ir paties V. Vitkausko sūnus Vaidotas, per ekspediciją Alpėse žuvo du alpinistai. Ar tai ne keisti sutapimai? - Ne, juk Ernestas žuvo ne dėl su alpinizmu susijusių priežasčių. Jis ne paslydo nuo uolos ar panašiai, o krito nuo teroristo kulkos. O dėl tų įvykių, tai iš tiesų Ernestas labai žavėjosi alpinizmu, tiesiog agresyviai siekė tikslų, stengėsi išnaudoti kiekvieną minutę kalnams. Kuo labiau didėja alpinisto kategorija, tuo didėja ir rizika.
