Patyręs alpinistas V. Vitkauskas, vienintelis iš lietuvių kopęs į aukščiausias visų žemynų viršukalnes, pasakoja ir apie kitą kalnuose žuvusį bičiulį. Jis nuslydo ledu ir nukrito nuo kalno briaunos. Tragiška draugo žūtis padėjo alpinistui atrasti gyvenimo kryptį.
Žvelgdamas į mirusį draugą pirmasis į Everesto viršūnę įkopęs lietuvis įsitikino, kad mirtis ir gyvenimas yra du dalykai, kurie nepriklauso nuo žmogaus valios.
Kalnuose prieš trejus metus žuvo ir V. Vitkausko sūnus Vaidotas.
- Kopti į Everestą 1993-iaisiais ruošėtės Elbruso kalne. Ėjote kartu su bičiuliu iš Latvijos Aivaru Boiru. Jis kopdamas žuvo. Kaip viskas nutiko? Ką mąstėte matydamas mirusį draugą?
- Į Everestą vienas nebūčiau kėlęs kojos. Vienintelis su manimi kopti norėjo Aivaras Boiras iš Latvijos, mano bičiulis.
Pasirengimo kelionė mums buvo reikalinga, kad geriau jaustumėmės kopdami į Everestą, kad galvos nuo deguonies stygiaus neplyštų, nepykintų.
Kopėme vasario mėnesį. Ant Elbruso – milžiniški ledynai. Ledas buvo sukietėjęs kaip stiklas. Priminė pasaką, kaip jaunikaitis pas mergelę kopė į stiklo kalną.
Nagės, kurios tvirtinasi prie batų, net nesmigo į ledą. Laikėsi tik už nelygumų.
Buvome 5 km aukštyje. Aivaras buvo išėjęs anksčiau. Pasivijau juos maždaug po valandos kelio. Speigas, šaltis, svilinantis vėjas. Priartėjau. Aivaro bičiuliai prie ledo gūbrio sustoję man kažką šaukė. Priėjau atsargiai prie šlaito, saugojausi, kad pats nenulėkčiau, pamačiau gulintį Aivarą su pravira kaukole aukščiau smilkinio. Intuicija sakė, kad turiu atsisveikinti su bičiuliu.
Vietoj polėkio ir džiaugsmo pirmosiomis susitikimo akimirkomis, svajonių apie Everesto viršūnę, į kurią mudu – lietuvis ir latvis – pirmieji iš mūsų šalių būtume kopę, apėmė juodžiausia neviltis.
Jo draugai žiūrėjo pasimetę. Vienas ne taip pajudėjo, slystelėjo, vos nenulėkė, kitas į plyšį vos neįkrito.
Nelaimės akivaizdoje galvojau apie Aivaro gyvenimą, jis buvo sėkmingas gydytojas, domėjosi Rytų medicina. Prisiminiau, kaip akupunktūros adatėlėmis atgaivino ekspedicijos vadovą, kuriam buvo kilusi infarkto grėsmė. Būtų reikėję 5 parų pasiekti gydytoją, jis nebūtų išgyvenęs.
Aivaras viską darė su džiugesiu. Mokykloje turėjo alpinistų būrelį. Stengėsi atstatyti tėvų namą prie Rygos. Pamaniau – man šimto metų būtų per mažai, kad tiek džiugaus ir gero išgyvenčiau, patirčiau, padaryčiau ir kad kiti taip šviesiai su manimi jaustųsi.
Ši mintis tapo kaip kompaso rodyklė – nesvarbu, kiek metų jis gyveno (mėnesį iki nelaimės Aivarui sukako 33 metai. – Red. past.), daug svarbiau, koks buvo gyvenimas.
- Ar apie Pakistane žuvusį Ernestą Markšaitį taip pat galvojate?
- Ernesto žūtis kitokia. Teko bendrauti su Ernestu. Bendravome ne kalnuose, nors simboliškai pasivaikščiojom Aukštuosiuose Tatruose, Slovakijoje.
Nepaisant šios beprasmiškos, žiaurios, brutalios žūties, liko šviesūs ir šilti jausmai. Lieka šiluma, prisimenant jį. Ką esu girdėjęs iš jo artimųjų, draugų, vaikų prisiminimų, dar labiau pagražina tą įspūdį. Jie sušvelnina nelaimę.
- Susitikime su jumis dalyvavę žmonės perpasakojo jūsų mintį, kad žmogus pasirenka, kada gyventi ir kada mirti. Kaip tai įmanoma?
- Sakiau taip arba labai seniai, arba ne taip buvau suprastas. Tai – du dalykai, kurie priklauso ne nuo mūsų valios. Ir vėl grįžtu prie minties – nesvarbu, kada ir kiek ilgai gyventi, svarbu, kaip.
Prieš keletą metų dalyvavau sporto veteranų susibūrime, kurio pagrindinis šūkis buvo „Svarbu, ne kiek pergalių laimėjai, bet kaip kovojai“. Man tai buvo tikrai didelis atradimas. Kopti į Everestą – svarbu. Bet dar svarbiau mintys, su kuriomis į Everestą kopiu, kokių vertybių vedamas pasirenku kopti.
Ir sporte svarbu, ne kiek taškų uždirbti, bet ir kaip. Tai yra svarbiausia.
- Kodėl kopėte į kalnus?
- Tai buvo mano likimas, mano gyvenimo kelias. Ir savo knygą neatsitiktinai pavadinau „Everestas – mano lemtis“.
Svarbu gyvenime pajusti, kas tau skirta, kam tu geriausiai tinki, ir tai daryti.
Į kalnus patekau pertempęs sveikatą sportu ir darbais ne pagal savo jėgas. Kalnuose praleidęs 14 vasarų ir žiemų, kelis pavasarius, ne tik išmokau valdyti sveikatą, galėjau įkopti į aukščiausią žemėje kalną – pirmas savo valstybės pilietis.
Tai buvo svarbu – išnaudoti duotas galimybes.
Kalnuose aš pritampu, gerai jaučiuosi, tą misiją galiu atlikti gerai, be to, tai reikalinga kitiems. Lietuvoje mane kviečia į susitikimus, mokyklas, į paskaitas verslo vadovų kursuose.
Ir po 20 metų Nepalas kvietė surengti parodą deimantiniam Everesto jubiliejui.
Beje, tą parodą pavadinau „Everestas buvo mūsų lemtis: 1993“. Mat tais metais į Everestą įkopė pirmoji Nepalo moteris. Ji nesugebėjo nusileisti, mirė kalno keteroje. Keliavome į ekspediciją pargabenti jos kūno.
- Gabenote pirmosios į Everesto viršūnę pakilusios nepalietės kūną. Kaip tai vyko?
- Ji liko mirti kiek žemiau negu viršūnė, keteroje. Reikėjo jos kūną parnešti į stovyklą. Buvo beviltiška – nebuvo kam nešti. Ir aš buvau beviltiškas – labai išsekęs. Buvo praėjusios pora dienų po mano nusileidimo nuo viršūnės. Rankų pirštai buvo nušalę, balti ir nejautrūs, nė pats to nepastebėjau. Buvau išsekęs kaip trečios stadijos vėžininkas.
Kai pamačiau, kad kūno paimti siunčiami virėjas, virėjo padėjėjas ir tik pora vyrukų, kurie išmano alpinizmą, vienas kurių neturėjo reikiamos aprangos ir įrangos kopti aukščiau, nutariau eiti aš. Kopiau ne dėl to, kad tą kūną parneščiau, bet dėl to, kad supratau, jog tie 5 žmonės patys eina į pražūtį.
Man sąžinė neleido neiti. Mano patyrimas ten buvo svarbus ir būtinas, nors nežinojau, kaip viskas baigsis.
Per dieną pakilome daugiau nei kilometru, tai – labai daug vienai dienai. Paėmėme moters kūną. Tempiant velionę, į plyšį vos neįlėkė ir dalis ekspedicijos narių.
Daug kančios patyrėme, kol nuleidome kūną žemyn.
- Kopti į kalnus jus paskatino prasta sveikata. Kas jus vaikystėje taip išvargino?
- Gyvenome Viduklės miestelyje kaimo žmonių gyvenimą. Visada buvo daug darbų – ir statybų, ir žemės, ir mišką teko kirsti, ir melioracijos darbus dirbti. Sekėsi viskas, ko imdavausi. Vyresnėse klasėse prasidėjo bėgimo varžybos, ir ten sekėsi. Tuomet norėjau pasirodyti, norėjau būti pirmas, tada galvojau apie save.
Krūviai buvo per dideli, o valios turėjau daug. Be to, vienu metu mūsų amžiaus jaunuolius užpuolė infekcinė gelta. Ir aš sirgau. Po ligos grįžęs prie darbų ir sporto nuvargau.
- Jaunystėje norėjote pasirodyti. Ar ir į kalnus iš pradžių kopėte dėl pripažinimo?
- Ne. Sporte jaunystėje buvo svarbu, kurią vietą užimsiu. Manau, šitame amžiaus periode daugumai toks siekis natūralus, taip priklauso, tai yra vystymosi sąlyga.
Į kalnus patekau jau studijuodamas institute Kaune, kai darėsi sunku gyventi. Jau turėjau mesti sportą. Fizinė būklė buvo pašlijusi.
O paskui radau keliautojų klubą. Jau pirmojoje didesnėje kelionėje patyriau, kad gera būti kalnuose. O kur gera, ten traukia.
- Kokie didžiausi pavojai kalnuose?
- Sakyčiau, kad visas pavojus – mumyse. Prieš kopiant reikia surasti, suvokti, ar mes – savo vietoje, ar darome savo darbą, ar mūsų troškimai – pagal mūsų nosį.
Reikia gerai apmąstyti, kodėl mes einam. Jei trokštam pasirodyti, uždirbti, negarantuoju, kad viskas baigsis sėkmingai. Nebūtinai pirmame žygyje, bet iš principo tai gali būti labai skaudi pamoka.
Nebūtinai pačiam alpinistui, bet ir kartu keliaujantiems žmonėms.
