- Profesore, ramybė, sklindanti iš Jūsų kalbėjimo, būdinga brandiems ir išmintingiems žmonėms. Kaip ir iš kur pas Jus atėjo branda bei gebėjimas užčiuopti gyvenimo esmę?
- Na, jeigu toks įspūdis kyla, nebūtų protinga save kaip nors menkinti. Ramybė arba ramus kalbėjimo tonas yra tai, ko aš siekiu. Tam, kad galėčiau apsvarstyti tai, ką kalbu, kad neįžeisčiau to, su kuriuo kalbu, kad savo teisybės pernelyg neiškelčiau, kad ta teisybe pernelyg netikėčiau, kad turėčiau abejonių.
Taip bendrom pastangom galime sukurti palankumą vienas kitam, norą suprasti. Tad ramus tonas, ramus kalbėjimas yra mano brangintini dalykai.
- Sakoma „Jaunystė – durnystė“. Ar Jums kada nors – gyvenime ar knygose – yra tekę įrodinėti žmogaus nekaltumą?
- Jeigu aš būčiau kada pasirinkusi studijuoti teisę, būčiau dėjusi visas pastangas, kad galėčiau tapti advokate. Tai ir rodo, kad aš geriau teisinu, negu kaltinu. Kaltinimai man apskritai atrodo labai sunkus dalykas, aš niekad neturėčiau visiško tikrumo, kad tas, kurį aš kaltinu, ar tas, kuriam siūlau kokią nors bausmę, tikrai neabejotinai yra kaltas, kad jis yra vertas tokios bausmės.
Niekad neturėčiau tokio tikrumo, abejonė mane sektų dieną ir naktį. O ar teko man įrodinėti žmogaus nekaltumą... Teko ir tenka. Gal dabar mažiau, bet buvo toks laikas, dideli pokyčiai, valstybės perėjimas į kitą sistemą, santvarkos keitimasis... Ne vieną rašytoją tai paliko labai sunkioje situacijoje, pavyzdžiui Salomėją Nėrį, Julių Janonį.
Tad mano pirmieji darbai, ypač apie S. Nėrį, buvo didžiulė pastanga kiek įmanoma, kiek pakeliama, pateisinti ją. Aiškinti aplinkybes, jos charakterį, būdą, aiškinti jos poeziją dar labiau. Net ne aš teisinau, o pati poezija. Tik reikia suprasti, gerai įsiskaityti, ką sako eilėraščiai, gerai pajusti intonaciją, melodiją ir mes suvoksime jei ir ne absoliučią teisybę, tai tą teisybę, kuri buvo S. Nėries teisybė.
Atsimenu, kaip važiavau su grupe žmonių į Biržus, kalbėjau labai didelėj salėj, prašydama, kad negriautų, Juliaus Janonio paminklo Biržų aikštėje, kad jis toks jaunas, toks gražus, toks nelaimingas, kad neverta iš jo padaryti tokį geležinį priešą, kurio paminklą čia su buldozeriu nuverstumėm ir būtumėm tokie teisūs, tokie drąsūs. Tais savo argumentais aš įtikinau tuos, kurie ir taip tikėjo. Taip, kad niekada nepajutau savo argumentacijos pergalės džiaugsmo.
- Kaip jums atrodo, ko nūdienos gyvenime daugiau – erdvės paslysti, nusikalsti ar galimybių tobulėti?
- Visko po lygiai. Ir dėl to žmonių gyvenimas, ypač jaunųjų, yra toks sunkus ir sudėtingas. Ko bereiktų jei tik ta galimybė būtų viena... Bet taip nėra ir dėl to jauni žmonės eina iš vienos kryžkelės į kitą.
Kita vertus, žmonių gyvenimas darosi kupinas tarsi vidinės energijos. Tu turi pasirinkti. Galimybės yra tau lygios. O sunkiausia yra tai, kad žmogus ne visada žino, kad jis renkasi. O kai renkasi, jis dar nežino, ką renkasi.
Kartais renkiesi tokį paprastą dalyką, eini su gera kompanija, ir tai atrodo taip natūralu, taip paprasta, bet tu nežinai, kur eini ir niekad negali žinoti. Tu rizikuoji ir tai taip pat yra gražu ir prasminga. Ir vėl viskas priklausys nuo to, ar tu reikiamu momentu sugebėsi atsitraukti, ar tu sutiksi būti silpnesniu savo draugų akivaizdoje, ar tu būtinai norėsi eiti ryžtingai iki galo, nors tavo širdis jau priešinsis. Ir galbūt tai lems labai daug.
Tad gyvenime – visko po lygiai. Ir galbūt dėl to yra taip sunku, ir tuo pačiu taip įdomu gyventi.
- Kas šiandien yra Lietuvos visuomeninio gyvenimo autoritetai? Kodėl?
- O ar tikrai mes tų autoritetų pasigendame? Man, pavyzdžiui, visada buvo svarbu, kad Vilniaus universitetui vadovautų rektorius, kurį aš gerbiu kaip mokslininką, kaip žmogų, kad jį galėčiau pripažinti. Kad aš galėčiau pasakyti:„Taip, tai mano universiteto rektorius, aš jį gerbiu“. Man smagu vadinti jį rektoriumi ir man smagu būti žemiau. Dėl to, kad tas, kuris stovi aukščiau už mane, yra to vertas.
Visos blogybės prasideda tuomet, kai mes matome, kad tas, kuris stovi už mus aukščiau, nėra toje vietoje, kurią mano sąmonė norėtų jam pripažinti.
- Bet taip visada bus.
- Taip, buvo ir bus. Jeigu mes galėtumėme taip gyventi, kad tas, kuris yra aukščiau už mus, būtų to vertas, tai daugybė mūsų problemų būtų išspręsta.
Be to, man visuomet atrodė, jog autoritetas, kuris neturi jokių galių, nėra prezidentas, rektorius, direktorius, yra pats aukščiausias autoriteto lygmuo. Tokių autoritetų buvimas yra didi malonė. Jų nėra daug ir jie ne visuomet matomi.
- Kokius studentų veidus ir akis matėte savo auditorijose prieš dvidešimt-trisdešimt metų ir kokių jūsų studentai dabar?
- Nors jau nebedirbu universitete, galiu teigti, jog studentai visais laikais yra labai panašūs. Man net iškyla tokia keista mintis, kad studentai yra tai, kas nesikeičia. Kad jeigu ir yra kas pasaulyje pastovaus, tai studentai. Jie yra kažkas labai bendro: jie yra jauni, jie yra prieš mano akis auditorijoje, jie mėgsta sėdėti tam tikromis grupėmis, yra tie, kurie sėdi priekyje, o kiti visuomet sėdi labai toli ir, galima žaisti seminarų metu tokį žaidimą, kad nesikreipsiu į tuos, kurie sėdi arti, o visuomet į tuos, kurie sėdi nuo manęs toliausiai.
Jie nenori laikyti egzaminų ir egzaminai jiems niekada nepatinka. Jie nori išsisukti su kuo mažesnėmis darbo sąnaudomis. Niekas netrokšta labai daug dirbti.
Tačiau kažkokiu būdu studentai išsidiferencijuoja. Atrodo labai panašūs, bet staiga pamatai, kad vieni yra už kitus kažkuo lygesni, kad jie yra daugiau skaitę, kad jų protai yra smalsesni, žiūrėk, kad jau vienas kitas ruošiasi kažką savarankiškai daryti. Pamatai, kad priešais tave yra jau nebe studentai, o atskiri žmonės.
Jie staiga įgija visiškai atskirus pavidalus. Tada tu su jais kalbiesi jau kaip su atskirais žmonėmis. Tai nesikeitė per mano keturiasdešimt darbo metų.
- Ar dažnai tekdavo išklausyti studentų išpažinčių ar atvesti juo į doros kelią?
- Man visada buvo įdomūs žmonių gyvenimai. Aš manau, kad aš moku klausyti. Esu išklausiusi daug žmonių, ne tik studentų. Bet niekad neturėjau jokio tikslo, kur nors juos parvesti, pabandyt pasakyt, kad aš žinau, kur jiems reikia eiti. Niekad nesu to dariusi. Nes aš pati nežinau, kur yra doros kelias. Gal niekad nesu juo ėjusi.
Kai suprasdavau, koks yra to žmogaus gyvenimas, kažką pasakydavau iš to, ką suprasdavau. Iš tų pokalbių, daug ką aš pati pajėgiau suvokti apie gyvenimą. Jie mane augino. Stiprino suvokimą, kad žmogaus gyvenimas yra sudėtingas, kad jauni žmonės kartais turi sunkias biografijas, kad yra daug tokių jaunuolių, patyrusių skaudžių dalykų, kurių kartais net suaugę ar net senyvi žmonės išvengia. Kad į jauną žmogų reikia žiūrėti labai atsargiai ir su pagarba, nepažeisti jo.
Tikiuosi, kad būtent šis mano atsargumas, sugebėjimas ištylėti, turėjo įtakos ir man, ir tiems žmonėms. Manau, kad tas, kuris moka išklausyti, turi mokėti ir niekam to nepasakyti Kitaip tu absoliučiai pražudai pasitikėjimą. Visada žinau, kad jeigu žmogus su manimi kalbasi, vadinasi, kalbasi tik su manimi. Ir tik manyje visa tai turi likti.
- Ko reikia jaunam žmogui bei jo aplinkai, kad jo sąmonėje ir širdyje gimtų tikslas?
- Reikia, kad tikslas kažkur šmėžuotų. Kad jauno žmogaus sąmonę kažkas žadintų. Kad žmogus patikėtų, jog yra galimybių dirbti, gyventi. Nes jis mato, jog žmonės taip gyvena, mato knygas, paveikslus, girdi muziką, savo mamą, tėvą, kurie irgi kažkaip gyvena. Reikia, kad jo aplinka būtų jam palanki, kad tai, ką jis mato, jaučia, girdi, kabintųsi su jo prigimtimi.
Tarkim, jei neturi prigimtinės klausos, tavyje niekad neįsigyvens muzika. Neturi prigimtinės klausos žodžiui arba tekstui, niekada tau nesinorės su tuo tekstu vargti. Reikia aplinkos ir prigimties sąryšingumo, susitikimo galimybės.
- Kaip jums atrodo, kokia turėtų būti programinė literatūra mokyklose? Ką turėtų skaityti jaunimas?
- Esu išranki knygai. Man labai nepatinka tokios knygos, kurias išleidžia saviveiklinės leidyklos. Sumeta tekstus ir pavadina tai rinktine, kurioje nėra nieko – nei kultūros parinkimo, nei knygos struktūros, nei įvado, nei kokio nors komentaro, nei biografijos. Tiesiog atskiri nuogi tekstai.
Tačiau kalbant apie literatūrą jauniui, populiarioji literatūra yra tai, ko neverta skaityti. Tai nieko žmogui neduoda. Tai tik atimą laiką ir užima sąmonę. Užuot skaičius vadinamas popso knygas, geriau internete kažką perversti, pamatyti. Reikėtų į skaitymą susitelkti. Jeigu būčiau vienuoliktoje arba dvyliktoje klasėje ir skaityčiau tai, ką tuomet ir buvau perskaičiusi. Skaityčiau V. M. Putino „Altorių Šešėlį“, išbandyčiau savo sąmonę, ar galiu suvokti Žemaitę.
Visgi akcentuočiau sąmoningą žmogaus apsisprendimą, jog niekalo neskaitysiu, bet vieną kitą knygą atsisėsiu ir rimtai perskaitysiu. Akcentuočiau norą siekti inteligentiškumo, nenorą likti prasčioku, neišprususiu. Nesvarbu, kad būsi darbininkas, nes darbininkas ir prasčiokas – tai ne tas pats.
Reikia nenorėti būti tik prasčioku, popso suformuotam. Norėti suprasti, kas yra gyvenime aukščiau. Kita vertus, jaunas žmogus kaip daržas – jei jo neaptversi, ir zuikiai nugriauš. O vertimas skaityti kaip tik ir yra daržo tvėrimas, kuoliukų smaigstymas.
- Kaip susiformavo jūsų gyvenimo horizontai?
- Aš manau, kad jie dar vis formuojasi. Kiekvienas susitikimas su žmogumi manyje kažką keičia, taip pat ir muzika, literatūra, gamta. Tad aš manau, kad horizontas niekad nesustoja banguoti ir formuotis.
- Ką jūs per du Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečius atradote arba įvertinote iš naujo ir kuo nusivylėte?
- Aš nesitikiu, jog būčiau ką nors atradusi, ko nebūčiau nujautusi esant. Tik per tuos du dešimtmečius įgijau dovaną, apie kurią ir svajot negalėjau – įgijau laisvę mąstyti. Galiu drąsiai taip sakyti, nebijodama tų žodžių gražumo. Tai didžiausias turtas, kurį aš gavau savo antroje gyvenimo pusėje. Kas nėra to patyręs, to negalėjimo laisvai rašyti, mąstyti, tas negali suvokti, kokia tai didžiulė dovana, ši mūsų laisvė. Tai sakau be jokių didaktinių tikslų.
- Kas atsitiko, kad nūdiena tokia, jog altruistams ar idealistams tenka trauktis į pašalius? O gal žmonėms to ir nebereikia?
- Bet ar tikrai taip yra? Ar kažkas neuždengia mūsų akių? Manau, kad altruistinius ar idealistinius veiksmus mes atliekame nuolat. Tačiau prieš mūsų akis šmėžuoja kiti padarai. Ir jų paradinis blizgesys, kur eina nauda, pinigai, karjera, sukuria iliuziją ir mums atrodo, kad gyvenime daugiau nieko kito nėra.
Tačiau tai – tik galingųjų paradai, pinigų valdžia. Konkretusis žmonių gyvenimas sukasi kitaip. Ir mano supratimu, nei altruizmas, nei idealizmas, nei moraliniai žmonių įsipareigojimai neišnyksta. Jei tai išnyktų, žmogus nebeturėtų už ko laikytis.
- Kokios savybės niekada neturėtų varginti žmogaus?
- Atsakant į tavo klausimą reiktų atsakyti į gėrio ir blogio klausimą. Man atrodo, kad lygiai taip, kaip egzistuoja gėris, egzistuoja ir blogis. Blogis yra neišvengiamas. Greičiausiai reiktų sutikti, jog yra ir blogų prigimčių, žmonių ir kad susitikimas su jais dažnai yra lemtingas, kad tu gali būti įtrauktas į šį blogio lauką ir tau bus sunku iš jo išeiti.
Todėl aš suprantu Č. Milošą ir jo klausimą, kurį jis kartojo iki pat savo vėlyvųjų gyvenimo dienų – kodėl blogis ir iš kur blogis? Problema yra dominantis – kas dominuoja, kas iškyla ir kaip sąmonė sugeba tai kontroliuoti.
Tad visomis savo prigimtinėmis galiomis žmogus turi stengtis kontroliuoti blogį savyje, jis turi jausti savo žemumas, kurios yra kiekviename iš mūsų. Derėtų įgusti skirti, bet iš pat pradžių pripažinti, kad blogis yra.
Blogis yra gėrio sąlyga. O gėris yra blogio sąlyga. Mes esame supynėse ir kitaip, matyt, kol kas ir būt negali.
- Kada gyvenimas yra gražus?
- Visada. Neabejotinai. Net tada, kai labai sunku. Tik tais momentais mes nematome. Kai mums yra sunku, gražumas yra uždengtas, bet nenustoja būti. Gyvenimas yra absoliuti vertybė.
Niekad dėl to nereikia abejoti. Visus gražiausius žodžius galima skirti gyvenimui. Nieko anapus gyvenimo mes negalime surasti. Viskas yra pačiame gyvenime.
Kristina Preikšaitytė yra Vilniaus S. Daukanto gimnazijos abiturientė, buvusi Jaunųjų žurnalistų būrelio pirmininkė
