Minimalus akcizas privatiems vartotojams – tai 40 litų už tūkstantį kubinių metrų. Kitaip tariant, kubinis metras dujų pabrangs keturiais centais.
Lietuvoje per metus gyventojai suvartoja apie 200 milijonų kubinių metrų dujų, tad įvedus akcizą į biudžetą jie suneš 8 milijonus litų.
Verslo įmonėms minimalus šio mokesčio tarifas perpus mažesnis, tačiau jos suvartoja per 3 milijardus kubinių metrų dujų kasmet. Todėl planuojamas įnašas į valstybės iždą gali siekti 60 mln. litų.
Žinoma, toks brangimas nėra pasaulio pabaiga, juolab kad pastaruoju metu pinga pačios gamtinės dujos. Tačiau vis dėlto žinia apie akcizą nėra maloni.
Mūsų šalis įvesti minimalų akcizą buvo įsipareigojusi prieš dešimt metų, todėl laiko pasirengti buvo į valias.
Bet susidaro įspūdis, kad tiek dabartinė, tiek ir ankstesnės vyriausybės buvo apie tai lyg ir pamiršusios.
Premjeras A. Butkevičius pažadėjo, kad dėl akcizo bus apsispręsta rudenį.
Finansų ministras R. Šadžius terminą nukėlė dar toliau – esą reikalingi įstatymai bus priimti žiemą kartu su 2014 metų biudžeto projektu.
O štai „darbietis” Seimo pirmininkas V. Gedvilas atrodė kaip iš medžio iškritęs: jis prisipažino apie jokius įsipareigojimus ir akcizus net negirdėjęs, o jų įvesti esą negalima, nes tai reikšmingai pablogintų Lietuvos žmonių finansinę padėtį.
Iš naujo derėtis su Briuseliu dėl akcizų, net ir pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai metu, beveik neįmanoma.
Nepaisant to, valdantieji neatmeta, kad bent bus pabandyta tai daryti. Tik ar ne per vėlai?
Politikų elgesys – kaip studentų: viską palikti paskutinei nakčiai. Blogiausia, kad tai jau tapo įprastu reiškiniu.
Pavyzdžiui, tai, kad 2009-ųjų gruodžio 31 dieną teks visam laikui sustabdyti Ignalinos atominės elektrinės reaktorius, buvo žinoma dar 2003-iaisiais. Bet auganti ekonomika ir vieno iš Baltijos tigrų vardas užliūliavo tiek Lietuvos energetikus, tiek politikus.
Nebuvo statomos nei jungtys su Lenkija, nei ieškoma kitokių išeičių.
Atsibusta tik 2008-aisiais, kai politikai pagaliau suvokė, kad išjungti elektrinę reikės iš tikrųjų, o ne kompiuteriniame žaidime.
Kas padaryta? Prisišauktas buvęs premjeras A. Abišala – jis rimtu veidu ėmė aiškinti, kad tikimybė iš naujo susitarti su Europos Komisija yra, nors ir labai nedidelė.
Savaime suprantama, Briuselyje iš tokių paistalų buvo tik smagiai pasijuokta.
Ką laimėjome? Elektrinė, kaip ir reikėjo tikėtis, nebeveikia nuo suderėtos datos. Pastangų ir mokesčių mokėtojų pinigų derybininkams bei jų komandiruotėms išeikvota nemažai.
Bene labiausiai gaila bergždžiai iššvaistyto laiko: buvo galima nuveikti nemažai realių darbų, užuot gyvenus svajonių pasaulyje.
Čia galima prisiminti ir nuolat atsinaujinančius ginčus dėl žemės pardavimo užsieniečiams. Lietuva 2003 metų stojimo į ES sutartyje įsipareigojo tokį draudimą panaikinti 2010-aisiais.
Bet jau baigiantis šiam terminui žemdirbių ir žemvaldžių raginami politikai ėmė šaukti, kad žemės nusipirkęs danas ar vokietis valstybei padarytų neatitaisomos žalos.
Briuselis tuomet išgirdo Vilnių, ir terminas buvo nukeltas iki kitų metų birželio 30 dienos.
Tačiau likus metams iki draudimo galiojimo pabaigos savo reitingais susirūpinę politikai vėl ėmė svarstyti, kad su Europos Komisija teks dėl to derėtis iš naujo. Į šį chorą įsitraukė ne tik Seimo nariai, bet ir europarlamentarai.
Tik ar tai duotų Lietuvai naudos? Net jei šiandien būtų panaikintas draudimas, strimgalviais pirkti žemės Lietuvoje niekas tikrai neskubėtų.
Užtat jeigu terminas bus pratęstas, liks daugiau laiko stambiesiems žemvaldžiams dar labiau išplėsti savo verslo imperijas. O daugumai smulkiųjų ūkininkų tikrai tas pat, ar pašonėje žemę dirbs lietuvis, ar austras, ar britas.
Todėl visiškai logiškas premjero A. Butkevičiaus vakarykštis pareiškimas, kad Vyriausybė dėl draudimo pratęsimo daugiau derėtis neketina.
Beje, Seimas tai padaryti ministrų kabinetą buvo įpareigojęs dar prieš penkias savaites. Vyriausybė ilgai suko galvą, kol parengė neigiamą atsakymą.
Suprantama, įsipareigojimai Briuseliui ar kam nors kitam galbūt ne visuomet yra naudingi pačiai valstybei ir visuomenei, tad vienintelė išeitis – lengva ranka nedalyti tokių pažadų.
Kai ant sutarčių sudėti parašai, numatyti pereinamieji laikotarpiai ir kitos sąlygos, pūsti prieš vėją jau per vėlu, o dažniausiai ir beprasmiška.
Maža to, tai kenkia ir pačios valstybės įvaizdžiui.
Juk nelabai solidu, kai vienas partnerių nuolat siekia anksčiau nenumatytų kokių nors papildomų sąlygų ar lengvatų.
