Man tos skulptūros nereikšmingos nei meniniu, nei architektūriniu požiūriu, ir jei vieną rytą jų nebepamatyčiau, visai nepasigesčiau, ir net atvirkščiai, apsidžiaugčiau, sužinojęs, kad drąsus Vilniau meras pasikvietė talentingą architektą, kaip tai dažnai daro ispanai, nuiminėdami frankistinio režimo simbolius, ir imasi kurti naują modernų tiltą.
Deja, tokio projekto nėra, o Lietuvoje okupacinės simbolikos likimo tema per daugelį bergždžių kalbų metų pavirto į visuomenės nepaisomą Seimo įstatymą, arba farsą, tą įstatymą vykdant, kai policija „ėmėsi priemonių“ jau sovietinių simbolių niekintojų atžvilgiu. O niekuo nesibaigiančios iniciatyvos , kvietimai ir raginimai „ką nors daryti su Žaliojo tilto skulptūromis“ jau tęsiasi dvidešimt metų ir nenustebsiu, kad ir po pastarųjų, jau komiškų diskusijų, skulptūros bus paliktos natūraliai mirčiai, jeigu prieš tai, sudūlėjusios dar neužgrius kokiam nors žioplam turistui ant galvos.
Kodėl tauta, pasauliui save pristatanti kaip drąsią, yra tokia neryžtinga gvildenant paprastą problemą? Todėl, kad išorinė drąsa labai dažnai slepia vidinį netikrumą, dvejojimą ir net bailumą.
2008 m. rudenį, atvykęs į Gruziją dirbti ambasadoriumi, laisvalaikiu pradėjau domėtis, kodėl vis dar tebestovi paminklas Stalinui Goryje. Energinga prezidento M. Sakašvilio komanda jau antrą kadenciją aktyviai pretendavo į narystę ES ir NATO, todėl represijų simbolis – asmuo, nuolatos fotografuojamas euroturistų, miesto aikštėje euroatlantinių intencijų fone atrodė keistai.
Kaip teko patirti, pats valstybės vadovas tvirtai laikėsi pozicijos paminklą perkelti bent jau į muziejų, tačiau visuomeninių patarėjų nemenkas būrys manė, jog reikia palaukti, nes nežinia kaip reaguos gyventojai. Ne paslaptis, įvairaus ūgio Stalino skulptūros yra ir kituose Gruzijos miesteliuose. Bendraujant su gyventojais, daugelis jų labai principingai vertino istorinius Stalino „nuopelnus“, tačiau atsirasdavo ir įtikinėjančių, jog Gruzijos piliečiai yra nenuspėjami ir staigiai spręsti problemos nepatartina.
Ir vis dėlto M.Sakašvilis pasiryžo ir – nieko neatsitiko. Pašalinus paminklą Gorio gyventojai nesukilo, o atidžiau pažvelgus, Gruzijai pastaraisiais metais ne sovietinių laikų simbolių likimas rūpi. Gruzija šiuo metu yra didelių valstybių strateginių interesų susikirtimo kryžkelėje, nekalbant jau apie socialines ir elementaraus išgyvenimo problemas.
Tie, kurie buvo ir tebėra prieš Gruzijos europines ambicijas , sovietinę simboliką ir įvairiais kanalais su ja susijusias žmonių emocijas išnaudoja kaip psichologinį ginklą, skleidžiant dvejones net tarp išsilavinusių žmonių. Tai nesunku pasiekti, nes šiuolaikiniai progresyvūs, bet jauni politikai menkai pažįsta savo valstybių žmones, ypač vyresniąją kartą, tad priešiškų pažiūrų labiau įgudusiems veikėjams nesunku manipuliuoti istorija paremtais jausmais.
Psichologiniu požiūriu, nors ir kitame politiniame kontekste, Lietuvoje su sovietiniais simboliais yra panašu kaip Gruzijoje.
Nuosekliai Žaliojo tilto skulptūras ragino griauti Lietuvos laisvės lyga. Prieš dvidešimt metų tokios kalbos nieko nestebino, bet Sąjūdyje dominavę santūresni politikai aiškino, jog barbariški metodai, pademonstruoti skulptūros Kryžkalnyje atžvilgiu, yra ne tik nepriimtini, bet ir kvepia provokacija.
Kita vertus, sovietinių simbolių likimo problemą buvo žadama išspręsti artimiausiu metu, civilizuotai, priimant atitinkamus įstatymus. Toks įstatymas, su aiškiais invalidumo požymiais, pasirodė tik po dviejų dešimtmečių. Per tą laiką dar labiau pažaliavusių skulptūrų tema tapo politikų savireklamos objektu.
Nesunku pastebėti, jog ši tema dažniausiai atgyja prieš vasarą, kai politikai vis rečiau sulaukia žiniasklaidos dėmesio. Ta pačia proga pradedamos vos ne kultūrologinės diskusijos, kas turi teisę spręsti meno kūrinio likimą, kas ne, kas geriau, griauti ar kurti, apie barbarus, vandalus ir aukštos kultūros tautą ir daugybę kitokių dalykų, iš kurių visiškai neaišku, ką suvargusios skulptūros turi bendra su istorija.
Deja, kaip ir Gruzijoje, šnabždama, kad ryžtingai pasielgus kils dalies gyventojų nepasitenkinimas, nors niekas nežino, nei kas tie žmonės, nei kokio dydžio ta dalis.
Mano manymu, neteisingai keliama pati sovietinių simbolių likimo problema. Ji politizuojama, iš daikto ar ženklo perkeliama į žmonių tarpusavio santykius, istoriją ir net to nesiekiant, sukeliamos priešiškos emocijos.
Jeigu negatyvus simbolis turi meninę ar kitokią vertę, jį reikia saugoti. Kas išdrįs niekinti žmogaus kapą, ant kurio paminklas su penkiakampe žvaigžde? Yra daug būdų, ir dar daugiau specialistų, gebančių kvalifikuotai paaiškinti sukurto daikto vertę ir vietą kultūroje.
Žaliojo tilto skulptūrų atžvilgiu iki šiol dominavo politiniai emociniai vertinimai. Apie meninę skulptūrų vertę specialistai nieko nėra pasakę, nes tos vertės nėra. Todėl ir reikia priimti ryžtingesnius nei iki šiol sprendimus ir nepalikti erdvės nelabai aukšto lygio politinei tautosakai plėstis.
