Patys gi žinote, kad jei tik to jaunimo nepareguliuosi – tai ir gausis kaip pas kokius hipsterius, kurie per vestuves eina gerti kokios nors arbatos į kažkokį parką, valgo nelietuviškus mėsainius, o paskui fotografuojasi su savo hipsteriškais sportbačiais ir dideliais akiniais, vaizduodamiesi, kad šitai yra patsai smagumas.
Štai kad ir toksai internetų personažas Kleckas Buržujus, kuris nutarė apsivesti su kita internetų personaže Pėdute. Įsivaizduokite, jie būtent taip hipsteriškai ir susigalvojo savo vestuves – kažkokiame parke švęst, vaišindami svečius arbata iš vienkartinių ekologiškų popierinių puodelių, o viso šito akto nuotraukas skelbs kažkokiuose tinklaraščiuose. Nesunku suprasti, kad tokie nesusipratimai atsiranda todėl, kad visas tas žalias jaunimėlis nežino senųjų tradicijų.
Štai pirmas ir svarbiausias paprotys, kurį visi privalo žinoti kaip poterius: vestuvės neturi būti linksmos. Bent jau iki tol, kol jaunieji neatliks pirmųjų savo gyvenime povestuvinio susiporavimo slėpinių. Todėl visa žmonos giminė per vestuves turi raudoti, verkti ir kitaip gailėtis savęs bei savo augintinės. O vyro giminė turi tyliai susiraukusiais snukiais stovėti ir gerti degtinę, ja vaišindami žmonos giminę tol, kol visi nepersigers. Kaip žinia, vestuvės turi trukti dvi dienas, o į jas būtina pakviesti ne mažiau šimto žmonių, todėl atsainiai į tokį rimtą renginį žiūrėti negalima.
Jaunasis turi patirti visus vargus ir suprasti, kad čia jam ne juokai, tad visą renginį verta pradėti nuo simbolinio vestuvių kelio po tiltus. Visi žino, kad jaunasis turi savo rankomis pernešti jaunąją per 9 tiltus, nes jei neperneš, tai į vyrus bus netinkamas. Be šio ritualo jokios vestuvės netaps tikromis vestuvėmis. Geriausia, jei nešant per paskutinį tiltą, jaunasis pargriūna. Linksma pramoga būna ir tada, jei jaunasis išmeta jaunąją per tilto turėklus į upę.
Kad būtų galima su visais tais šventės dalyviais susitvarkyti, reikia vestuvių vadovų. Nesamdykite tokių, kurie prisigalvoja kažkokių modernių žaidimų ir užmiršta papročius. Pasirinkite geriau vadovus, kurie žinotų, jog negalima vestuvėms vykti linksmai, o turi būti dvasingai skaitomi eilėraščiai ir giliamintiški patarimai jauniesiems, šiems primenant apie būsimas povestuvinio gyvenimo pareigas ir sunkumus. Labai gražių liaudies kūrybos eilėraščių šiai liūdesio šventei galite atrasti internetuose. Štai geriausias, kokį suradau specialiai tiems garsiems personažams pasveikinti:
Pražydo gvazdikai po langu
Ir šviečia saulė taip šiltai.
Tai du jaunieji mėnesienoj
Išgers gyvenimo taures.
Tai sumainykim aukso žiedus
Pakelkim sklidinas taures.
Kodėl tau ašara auksinė rieda,
Juk tai tik kelio vidurys.
Vaikų sulauksite jau greitai,
Pažinsite gyvenimo kančias.
Jaunyste, greitai tu pabėgai
Grąžinkite man tas dienas.
Labai svarbūs ir muzikantai. Netikę jaunieji kartais prisisamdo visokių pogrindinių dubstepo (kalbainiai rekomenduoja vietoje žodžio „dubstepas“ sakyti „šokis dubliuojančiaisiais žingsneliais“) atlikėjų, kurie nemoka svarbiausių dainų, o kartais netgi negeria.
Dar prasčiau organizuotose vestuvėse išvis muzikantų nebūna, o apsieinama įvairiais nykiais garso įrašais, grojamais iš bedvasių magnetofonų. Linksmoms vestuvėms muzikantai būtini, o be to, kad išlaikytų tradicijas, jie turi gerti alkoholį dideliais kiekiais, nes tik tada jie sugebės įsijausti į tinkamą vestuvių nuotaiką ir per vakarą bent 10 kartų sudainuoti svarbiausią dainą - „Po stikliuką, po mažiuką“. Tik esant geriems muzikantams, bus linksma žaisti ir vestuvinius žaidimus.
Be abejonės, vestuvininkai turi viską patikrinti ir įsitikinti, ar jaunoji ir jaunasis sugebės atlikti tą savo slėpiningąją priedermę ir nesusimaus savo būsimajame vestuviniame gyvenime. Todėl svarbu per vestuves surengti krūvą patikrinamųjų žaidimų-išbandymų, kuriuos vestuvininkai priimtų kaip kokia valstybinė komisija. Turint omeny valstybės norą kištis į žmonių šeimyninius reikalus, neverta abejoti, kad tokius patikrinimus ilgainiui darys ir valdiški biurokratai, kuriems jau dabar būtina susipažinti su liaudies papročiais ir tradicijomis. Tuo remdamasis, jums pateikiu sąrašą.
Pirmiausiai reikia pasirūpinti tinkama vestuvininkų nuotaika ir visa šventės dvasia. Tam labai tinka įvairūs žaidimai, pavyzdžiui, „įkišk bonkelę“. Žaidimas yra paprastas ir žaidžiamas rateliu: visi sustoja rateliu, pakaitom vyrai-moterys, vienas iš vyriškių suspaudžia tarpukoju didelį šampano butelį ir jį, nepaleisdamas, įkiša tarp kojų greta stovinčiai moteriškei. Toji butelį priima savo tarpukoju ir tuo pačiu būdu perduoda toliau esančiam vyriškiui. Jei katram butelis iš tarpukojo iškris, tasai turi išgerti čierką degtinės.
Žaidimas žaidžiamas tol, kol kol žaidėjai pastovi ant kojų, o tada jau pereinama prie kitų ceremonijų.
Būtina patikrinti jaunosios sugebėjimus būti švelniai, rūpintis maistu ir savo brangiausiojo vyriškumu. Tačiau negalima to tikrinti atvirai, todėl geriausias būdas – tai žaidimas kiaušinėliu. Jis labai paprastas: per vieną kelnių klešnę įkišami du žalias kiaušiniai, simbolizuojantys ir maistą, ir vyriškumą.
Tuos abu kiaušinius jaunoji turi vienu sykiu atsargiai ir kruopščiai perridenti kelnių vidumi į viršų, per klyną, o paskui ir į apačią, o tada išimti sveikus per kitą kelnių klešnę. Kiaušinis būtinai turi būti žali, nes jei bus virti, tai nesiskaitys. Jeigu jaunoji kiaušinius sudaužo, tai reiškia, kad reikia viską kartoti iš naujo, kad jaunoji išmoktų ir daugiau kiaušinių nedaužytų.
Taip pat būtina patikrinti ir būsimosios šeimos gebėjimą tvarkytis su kūdikiais. Todėl šiems turi būti pateikta bandomoji lėlė, kurią jie turi pervystyti visų vestuvininkų akivaizdoje, o ir naudodami ne kokias nors sauskelnes, o tradicinius vystyklus.
Lėlę reikia gausiai ištepti visokiomis garstyčiomis, imituojančiomis išmatas (patariu nepagailėti pinigų ir garstyčių į vystyklus supilti bent litrą). Jei jaunieji nesugebės ar netyčia nutrauks lėlei galvą ir kojas, tai jie šiam reikalui netinkami ir vestuves reikia nutraukti.
Pabaigiant pirmą šventės dieną, būtina, kad būsimoji anyta ir uošvienė jauniesiems po paklode pribertų bent kelis kilogramus grūdėtos varškės (labiausiai tinkama tokia, kurią mielai atimtų banditai), kad paskui ryte ištrauktų jaunųjų išspaustą sūrį, kurį pademonstruotų vestuvininkams, taip įrodydama, kad tie moka užsiimti dauginimosi reikalais. Kuo didesnį sūrį šie išspaus, tuo šeima bus laimingesnė.
Labai svarbu pakarti ir piršlį. Patariu to nedaryti pirmąją dieną, nes yra buvę atvejų, kai vestuvininkai, smarkiai apgirtę, susipainiodavo ir vietoje iškamšos pakardavo tikrą žmogų, juoba tasai ir nesipriešindavo, nes per girtą galvą manydavo, jog taip ir reikia. Ir negalvokite, kad aš juokauju, nes tai visai nejuokinga. Todėl piršlio korimą organizuoti reikia atsakingai ir apgalvotai, kad būtų išvengta nesusipratimų ir nekaltų iškamšų žudymo.
Galų gale, visų tų vestuvių pabaigai, neužmirškite svarbiausio patarimo: šventė bus nelinksma, jei užmiršite surengti visuotines giminių bei draugų muštynes.
Tiktai atmindami savo papročius ir tradicijas, galime tikėtis, kad vestuvės netaps dar vienu pasilinksminimų renginiu, o įvairūs internetų personažai nepasidarys iš jų žemarūšės, netautiškos pramogos bei nekultūringų linksmybių. Tradicijų puoselėjimas turi tapti kiekvienos šeimą reguliuojančios įstaigos tikslu.
