Šaukštu deguto galima sugadinti statinę medaus. Toks pavojus ne kartą kilo Vilniaus festivalio koncertuose. Pavyzdžiui, Krzysztofo Pendereckio „Lenkiškojo requiem” tėkmę vis pertraukdavo įnirtingas kosulys salėje. Nenumatytam „solistui” nešovė į galvą mintis išeiti į fojė, o dar geriau – likti gydytis namuose.
Andriui Žlabiui paskambinus Johanno Sebastiano Bacho Pirmojo koncerto d-moll pirmąją dalį, iš salės kažkas suriaumojo: „Viva!”. Žinant šio pianisto jautrumą pasekmės galėjo būti liūdnos. Laimė, nepaisant nieko, minėtas kūrinys tapo vienu vakaro perlų.
Tai tik pavieniai nesusipratimai. Vis dėlto daugiausia rūpesčių koncertuose visame pasaulyje pridaro klausytojų elektroniniai prietaisai, nė minutei neišleidžiami iš rankų.
Mobiliųjų akompanimentas
Poreikis užfiksuoti svarbius kasdienybės įvykius ir gyventi virtualioje erdvėje daug kam tapo būtinybe. Ji nė kiek nesikerta su popkoncertų dvasia, bet klasikos renginiuose sukelia nemenkų incidentų.
Pavyzdžiui, neseniai lenkų pianistas Krystianas Zimermanas nutraukė rečitalį Esene pastebėjęs telefonu jį filmuojantį klausytoją. Supykęs muzikas atsisakė groti bisus ir dalyvauti priėmime po koncerto, o festivalio vadovas įžūlųjį klausytoją apkaltino vagyste.
Išsišokimų neišvengia net tokios garsios pasaulio salės kaip Milano „La Scala”. Praėjusią savaitę čia vyko JAV mecosoprano Joyce DiDonato rečitalis, kuriame telefonas suskambo primadonai dainuojant jausmingą Dezdemonos maldą iš Gioachino Rossini „Otelo”.
Tačiau solistė nesutriko: „Matyt, tai skambino Rossini pasiteirauti, kaip pavyko arija, – šmaikštavo J.DiDonato. – Jūsų teatras pilnas vaiduoklių. Sveikas, Gioachino!”
Skambučiai – neišvengiami
Vilniaus festivalyje nieko panašaus šiemet neįvyko – telefonai dažniausiai tyliai burzgė ir priiminėjo žinutes. Filharmonijos pranešėja Janina Pranaitytė net pagyrė publiką ansamblio „The King’s Singers” koncerte, kad tą vakarą telefonai neišleido stiprių garsų.
„Pavieniai skambučiai nėra tragedija, – mano Nacionalinės filharmonijos vadovė Rūta Prusevičienė. – Jų pasitaiko visose koncertų salėse dėl žmonių išsiblaškymo.
Be to, garbaus amžiaus klausytojai dažnai nemoka naudotis telefonais.
Bet uždrausti juos neštis į koncertus mes neturime teisės – telefono gali prireikti esant sudėtingai situacijai. Turime susitaikyti su skambučiais.”
Ar leisti filmuoti?
Užsienio spaudoje net pasisakoma už tai, kad klasikiniuose koncertuose nereikėtų drausti publikai fotografuoti ir filmuoti. Esą įprastinės koncertų taisyklės paseno, neatitinka laiko dvasios. Tačiau kiekvienu atveju leidimus ir draudimus turėtų lemti koncerto aplinkybės.
Kai kurie menininkai – pavyzdžiui, ukrainiečių pianistė Valentina Lisica, turinti dešimtis milijonų gerbėjų internete, – patys skatina juos fiksuoti. Jų manymu, taip populiarinamas klasikinis menas.
Jau prabilta apie specialių zonų publikos sektoriuje steigimą, kur būtų leidžiama klasikos mėgėjams filmuoti ir naudotis mobiliaisiais telefonais – tai esą atjaunintų klasikinės muzikos auditoriją.
Pokštas panašus į tikrovę
Šių metų balandžio 1-ąją Nacionalinė filharmonija buvo pranešusi apie ketinimą naikinti draudimą naudotis mobiliaisiais telefonais koncertuose.
Esą salėje rengiamasi diegti garsą sulaikančias technologijas, kurios leis suformuoti specialią akustinę erdvę „mobiliesiems” klausytojams.
Deja, tai buvo tik pokštas. Anot R.Prusevičienės, Nacionalinė filharmonija turi kur kas svarbesnių užduočių ir investavimo objektų nei kova su triukšmadariais.
Viešojoje erdvėje pasirodžiusius priekaištus, kad Vilniaus festivalis per 17 metų nesugebėjo išsiugdyti kultūringos publikos, renginio vykdomoji direktorė R.Prusevičienė pavadino absurdiškais: „Tai yra tikroji festivalio publika. Nenumatytų nesklandumų pasitaiko visiems.”
