Leidėjas Audrius Murauskas, kaip trijų vaikų tėvas, dalyvavo vienoje pedagogų rengtoje konferencijoje, kurioje ir išgirdo, kad per metus Lietuvoje nusižudo 20–30 mokyklinio amžiaus vaikų ir jaunuolių.
Ši žinia vyrą apstulbino. Jis nusprendė, kad suaugusieji turi aktyviau dalyvauti mokyklos gyvenime. Aktyvūs kauniečiai įkūrė Lietuvos tėvų forumą, kuris siekia, kad tėvai bendradarbiautų su pedagogais, švietimo sistemos valdininkais, politikais.
Ar tėvų balsą švietimo sistemos darbuotojai girdi? Kokios aktualiausios su mokyklų gyvenimu susijusios problemos šiuo metu yra Kaune? Ką daryti, kad per artėjančias abiturientų išleistuves nenutiktų skaudžių nelaimių? Apie tai ir kalbėjomės su Lietuvos tėvų forumo vadovu A. Murausku.
– Artėja abiturientų išleistuvės. Ši ir kitos svarbiausios mokinių šventės – rugsėjo 1-oji, paskutinis skambutis – neretai būna paženklinti alkoholiu, nelaimėmis ir mokinių žūtimis. Ar tėvams rūpi, kaip linksminasi jų vaikai? Ką daryti, kad nelaimių būtų mažiau?
– Stebėjau kelių mokyklų paskutinio skambučio šventes. Vienoje mokiniai, susėdę į limuziną, vyko linksmintis į kaimo turizmo sodybą. Kitoje jaunuoliai vieningai vilkėjo tamsius drabužius, laikė oranžinius balionus. Merginos mūvėjo oranžines kojines.
Linksmintis jaunimui neuždrausi. Tačiau organizuotos šventės pasitelkiant fantaziją leidžia tikėtis, kad nelaimių bus išvengta.
Po skaudžių atsitikimų spauda vis padejuoja, kad savo vaikais tėvai nesirūpina, o mokykla negali atlikti tėvų vaidmens.
Todėl ir reikia stiprių bendruomenių, tėvų organizacijų, kurios domėtųsi, ko stinga vaikams, kad jie jaustųsi laimingi ir kad būtų puoselėjamos vertybės. Tačiau jei atskirai veiks tėvai, o mokykla gyvens pati sau, nieko gero nebus.
Kad ir banalokai skamba, tik stiprios bendruomenės gali pradėti puoselėti naujas tradicijas. Bendruomenių kūrimą šūkiais skatina ir politikai. Tačiau kai aktyvių žmonių atsiranda, į jų pasiūlymus dėmesio nekreipiama. Problema ta, kad pas mus vyrauja nesusikalbėjimo, nenoro išgirsti vieni kitus kultūra.
– Sakote, kad pedagogai nepasirengę bendradarbiauti su tėvais?
– Po sovietinio laikotarpio vis dar nėra tradicijos, kad tėvai dalyvautų mokyklos gyvenime, valdyme, priimant sprendimus.
Didžioji dalis pedagogų deklaruoja, kad tėvai turėtų aktyviai domėtis savo vaikų gyvenimu mokykloje. Tačiau tai tik deklaracijos. Iš tiesų viskas vyksta tokiu principu: „Mes pasitarėme, ir aš nusprendžiau.“
Tėvų pasiūlymai išklausomi, bet neišgirstami ir neįgyvendinami.
– Kokios, jūsų manymu, didžiausios kauniečių moksleivių problemos? Ką siūlote keisti?
– Aktualiausia yra mokyklų tinklo pertvarka. Po Švietimo įstatymo pakeitimo vidurinės mokyklos panaikintos. Liko progimnazijos ir gimnazijos. Nebeliko tęstinio mokymo.
Suformuoti stiprią bendruomenę neužtenka kelerių metų. Baigę progimnaziją, vaikai priversti rinktis kitą ugdymo įstaigą. Tai prasta patirtis. Vaikai iš naujo turi pratintis prie naujos aplinkos. Tėvai, kuriems rūpi vaikai, vėl turi burtis į naujas bendruomenes.
Mano manymu, reikia kurti „ilgąją“ gimnaziją. Po vienu stogu galėtų būti ir progimnazija, ir gimnazija, kurioje vaikai be įtampos mokytųsi nuo 1 iki 12 klasės. Tada atsirastų ir vieninga bendruomenė. Jos gyvenimas ir veikla nebūtų sutrikdyta, visi galėtų veikti kaip vienas choras.
Apie tai šiomis dienomis bandome kalbėtis su miesto valdžia, Švietimo skyriumi, Švietimo komitetu. Visi jie tėvų nuomonės išklauso. Tačiau tyliai ignoruoja.
– Kodėl taip vyksta? Kokiais argumentais valdininkai remiasi nenorėdami išgirsti tėvų?
– Valdininkai gyvena senais įpročiais. Jiems patogiau vykdyti tai, kas įsakyta, nei įgyvendinti naujas iniciatyvas. Švietimo sistemos darbuotojai nenori būti lankstesni, neatsižvelgia į vaikų poreikius. Toliau stumiamas tinklo pertvarkos buldozeris, prisidengiant tinklo optimizavimu.
Sutinku, kad mokinių skaičiui sumažėjus tenka uždaryti dalį mokyklų. Bet kam, kaip yra nutikę kai kuriose Kauno mokyklose, reikia varu išvaryti vienuoliktokus į kitą ugdymo įstaigą, kai mokinių skaičius atitinka įstatymo normas, nesuvokiu. Tai keistas Kauno politikų spendimas, kuris neatitinka vaikų ir jų tėvų lūkesčių.
Tėvais net bandoma manipuliuoti. Į tėvų nuomonę dėl „ilgosios“ gimnazijos neįsiklausoma neva remiantis atliktais tyrimais. Tėvams buvo pateikti 25 klausimai, ar sutiktų, kad, baigę progimnaziją, vaikai pakeistų mokyklą?
Didžioji klausimų dalis buvo apie buitinius reikalus. Žinoma, kad tėvai pritarė, jog vaikams reikia atnaujintų mokyklų, naujos technikos, net tualetinio popieriaus.
Tik keli klausimai lietė vaikų savijautą. Iš atsakymų į juos aiškėjo, kad vaikams visą laikotarpį geriau mokytis vienoje mokykloje, nepatiriant įtampos dėl bendraamžių ir pedagogų kaitos. Todėl geriau mokymosi įstaigos nekeisti.
Sudėjus atsakymus, formaliai padaryta išvada, jog tėvai sutinka, kad vaikas pakeistų mokyklą. Tačiau pasigilinus aišku, jog, kalbėdami apie vaikų laimę, tėvai renkasi „ilgąją“ gimnaziją.
Pavyzdys – atnaujinta, bet pustuštė K. Griniaus mokykla, ir pilna greta esanti Pilėnų mokykla, kurioje susiformavusi aktyvi vieninga bendruomenė.
Apie tai taip pat bandėme kalbėtis su Švietimo skyriumi. Per pirmą susitikimą valdininkai kone tyčiojosi iš visuomeninių organizacijų. Trečiame tonas buvo švelnesnis. Rengsime dar 20 susitikimų, kol būsime išgirsti.
Norime ne iš spaudos ar nuogirdų sužinoti, kokie sprendimai rengiami ar jau parengti. Nenorime būti opozicija, bet norime kalbėtis ir bendrai spręsti, kas vaikams, tėvams ir pedagogams geriausia. Kol kas dialogo nėra.
Manau, kad dauguma pedagogų, švietimo sistemos valdininkų ir politikų net nėra skaitę Švietimo įstatymo, nežino, kokie ten keliami tikslai. Iš tiesų, nereikėtų net nieko keisti, tik laikytis įstatymo.
