Turi ką veikti taip pat vaikai, nes jiems siūlomi senoviniai žaidimai,
įrengti atrakcionai.
Per 200 dalyvių iš Lenkijos, Latvijos, Lenkijos, Baltarusijos ir Rusijos
stengėsi atgaivinti kasdienybę, apie kurią mažai užsimena net rašytiniai
šaltiniai.
Taip prasidėjo tradicinė Viduramžių šventė, surengta čia penkioliktąjį
kartą.
Šiuolaikiniam žmogui viduramžiai - tamsybių tamsybė. Juk tada nebuvo
elektros, mobiliųjų telefonų, kompiuterių, o pilyse - netgi tualeto ar
kanalizacijos, todėl vertingiausius radinius iki šiol archeologai
aptinka kasinėdami paplavų duobes.
Tačiau viduramžių žmonės turėjo unikalią savybę - išgyventi. Tuo
požiūriu jie buvo universalūs, nes mokėjo ne tik pasigaminti darbo
įrankius.
Kovodavo ir dėl širdies damos
Viduramžiais nebuvo piliečių, o buvo tik karių visuomenė.
Todėl karybos klubų pasirodymai šventėje truks net dvi dienas.
Šventės programoje numatytos specialios riterių rungtys, šaudymas iš
arkbalistos, arbaletų ir lankų.
Riterių dvikova - viena svarbiausių šventės dalių. Viduramžiais
riteriai kaudavosi dėl garbės, žemės, malonumo ir dėl damos
širdies.
Prieš dvikovą garbingam riteriui padėdavo šarvus užsisegti ginklanešys,
o širdies dama užrišdavo jam raištį. Kai riteris nudėdavo
priešininką, nurišdavo raištį nuo aukos kūno ir įteikdavo kaip
padėką savo damai.
Iš plaušų - popierius
Viduramžiais klestėjo taip pat amatai. Pavyzdžiui, apie 1100 metus
Ispaniją iš Kinijos pasiekė popieriaus gamyba.
Nors užtruko beveik tūkstantis metų, kol europiečiai išmoko iš žievių,
karnų ir kitokių skaidulų presuoti popierių, šis atradimas - vienas
svarbiausių per visą žmoniją.
Todėl vilnietė Gabija Gužaitė neišmeta naudotų servetėlių. Trakų
šventėje ji pademonstravo būdą, kaip galima išgauti popierių namų
sąlygomis. Tai - semtinio popieriaus technika.
„Esu rankraščių ir knygų restauratorė, dirbu Nacionalinėje Martyno
Mažvydo bibliotekoje, man svarbu žinoti, kai gimsta popierius“, - sakė
G. Gužaitė.
Specialių medvilninių ir lininių plaušų ji užsisako internetu,
juos susmulkina, pamerkia į vandenį, taip gaunama popieriaus masė.
Tokią masę reikia išgriebti sieteliu iš kubilo, išpilti ant gelumbės,
išlyginti ir išdžiovinti saulėje.
Šiam kruopščiam darbui geriausiai tiko moterų rankos. Iki šių laikų
išlikusios graviūros, vaizduojančios, kaip malūne moterys džiovindavo
popierių.
Jei popierius būdavo skiriamas rašymui, jį papildomai merkdavo į klijus
ir antrąkart džiovindavo.
Lietuvos kunigaikštis Vytautas Didysis atsiveždavo popieriaus iš
Italijos, bet pirmas popieriaus malūnas Lietuvoje atsirado vėliau - tik 1524
metais, Vilniuje prie Vilnelės.
„Kai pirmą kartą pavyko sukurti popierių, supratau, kiek daug jis
kainuoja“, - pasakojo knygų restauratorė G. Gužaitė, pamėgusi senoviniu
būdu išgauti popierių.
