Lietuviai pliekiami dėl to, kad yra nepakantūs homoseksualams, kitakalbiams, kitataučiams. Šiomis nuodėmėmis mes esame vanojami kiekvienoje televizijoje įvairių teisių ir pakraipų gynėjų. Manau, kad į pokalbių šou tikrai verta kviesti kitaip mąstančių, įsižeidusių, manančių, kad jie nuskriausti, nevertinami, pajuokiami. Bet tebus išklausyta ir kita pusė. Turi būti pasiklausiama ir specialistų, ir psichologų, istorikų, kodėl mūsų žmonės tokie nepakantūs.
Mokslininkai sako, kad daugelis lietuvių šeimų kenčia stalininio genocido pasekmes, taigi daugelis mūsų – ir vyresnių, ir jaunesnių - esame traumuoti psichologiškai. 2000 m. Vilniaus universiteto psichologai kartu su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru pradėjo tyrimus aiškindamiesi, kokių psichologinių padarinių mūsų žmonėms paliko sovietų ir nacių represijos.
Išvados skaudžios. Psichologai sako, kad žmonės, patyrę stalininį genocidą, kenčia nuo pykčio, sunkiai tramdo norą sužaloti kitus, neretai kelia ranką ir prieš save, išgyvena nerimą, naktinius košmarus. Specialistai tai vadina ilgalaikėmis traumos pasekmėmis.
Per Lietuvoje atliktą tyrimą nebuvo fiksuota tiriamųjų priklausomybė nuo alkoholio. Tačiau šito nukentėjusieji taip pat neišvengė. 1994–1996 m. Vokietijoje buvo tirti anuometinės Vokietijos Demokratinės Respublikos politiniai kaliniai. 21 proc. tirtų žmonių buvo priklausomi nuo svaigalų. Nesunku nutuokti, remiantis ir mūsų pačių patirtimi, kad Lietuvoje šis skaičius gali būti dar didesnis.
Taigi, mokslininkų išvados ne tik paaiškina dalykus, kure rodėsi nesuvokiami, bet ir prablaivina. Sovietų ir nacių okupacijos aukomis Lietuvoje tapo per 600 tūkst. gyventojų, t. y. nukentėjo per 33 proc. tuometės (1939–1990 m.) Lietuvos gyventojų. Kiekvienas iš jų, o tai yra kas trečias, turi tėvų šeimas, brolius, seseris, jaunesnieji sukūrė savo šeimas, kuriose gimė vaikai. Taigi žmonių, susijusių su genocidu ir ilgalaikėmis psichologinėmis traumomis, Lietuvoje yra labai daug.
„The Economist“ pastebėjo: „Tarp Baltijos ir Juodosios jūros esančios šalys XX a. patyrė beveik neįsivaizduojamas baisybes: karą, genocidą, badą, invazijas, okupaciją, fašizmą, komunizmą, ekonominę suirutę ir korupciją. Ši siaubinga praeitis iškreipė ir supainiojo šių šalių politiką ir politines partijas, todėl joms negalima griežtai taikyti ilgalaikėms demokratijoms įprastų standartų. Tačiau tai nereiškia, kad joms nedera taikyti jokių standartų.“ Traumuoti ne tik mūsų žmonės, bet ir politika toli nuo demokratijos standartų.
Kalbat apie mūsų netoleranciją, būtina žinoti jos šaknis. Tam, kad būtų galima daryti išvadas, imtis veiksmų ir judėti pirmyn – į normalių Europos šalių draugiją.
Kirgizų rašytojas Čingizas Aitmatovas įvedė į mūsų mąstymą sąvoką „mankurtizmas“. Pasak legendos, mankurtas nežinodavo, kas jis, kur gimęs ir augęs, kuo vardu, neprisimindavo tėvo nei motinos — nesuvokdavo savęs kaip žmogiškosios būtybės. Mankurtas kaip šuo pripažino tik savo šeimininkus. Vienintelis jo noras buvo patenkinti pilvo poreikius. Legenda pasakoja, kaip vienas tokių mankurtų nužudė savo motiną. Nes jis nepažino jos. Stalinizmas taikė tuos pačius barbarų metodus – siekė Baltijos tautas paversti mankurtais. Tam buvo pradėtas stalininis genocidas – lietuviai buvo kalinami, žudomi ir tremiami.
1953 m. mirė Stalinas, netrukus buvo pasmerktas jo kultas, politiniams kaliniams ir tremtiniams, nors ir ne visiems likusiems gyviems, buvo leista grįžti į Lietuvą. Tačiau grįžę į Lietuvą jie Lietuvos neberado.
Ne visi grįžusieji prisitaikė prie naujo gyvenimo. Ne vienas kankinamų jaunuolių palūžo, grįžo įjunkę į alkoholį, nebematantys prasmės, nes tai, už ką kovojo, kuo tikėjo, neįvyko. Priešingai, triumfavo priešas, jis pasigrobė ir šeimų narius, nes ne vienas brolis ar sesuo savo gyvenimus susiejo su rusakalbiais, su tais, kurių kalba kalbėjo ir kankintojai, Salino pakalikai. Priešas pasigrobė kovotojų, tremtinių vaikus, mokyklose auklėtus sovietine dvasia. Lietuviai jautėsi išduoti, nes Amerika, Europa taip ir nepadėjo jiems, nors kaip tik į ten krypo akys, lūkesčiai ir širdys. Ne vienas dalyvių neatlaikė tokios dvasinės kančios, kurią sunkesnę padarė ir fizinės kančios. Grįžo palūžę, nusiraminimo ieškantys religijoje arba alkoholyje. Sugriauti pačių nukentėjusiųjų gyvenimai, palaužti/pakeisti, sulaužyti charakteriai, kurie sunkiu išbandymu gulė ant jų šeimų – sutuoktinių, vaikų.
Tokio gyvenimo, kančios ir nusivylimo pasekmes kentė, jautė ir karta, gimusi po karo, po Stalino kulto pasmerkimo. Politinių kalinių, arba paprastai vadintų banditais, vaikai buvo sekami – tai darė ir mokytojai. Vaikai augo su tėvais, kurių ne vienas kentėjo dėl psichologinių traumų, versdami kentėti sutuoktinius, vaikus. Nukentėjusiųjų vaikai tapo kalti be kaltės. Ir traumuoti.
Dauguma fašizmo ir komunizmo apraiškų dabartiniame pasaulyje kyla iš nežinojimo, ypač jaunosios kartos, kas tai yra iš tiesų. Sužinoti – reiškia suprasti, o suprasti – reiškia būti pakantesniam, tolerantiškesniam.
Pokario istorija paliko randų mažiausiai trijų kartų gyvenime. Nepakantumas rusų tautai, ypač vyresnės kartos, turi savo priežasčių – istorinių. Lietuviams nesvetima ksenofobija – gal tai skaudi istorijos patirtis, užkoduota tėvų, įvykių liudytojų ir dalyvių atmintyje.
Pokario metais gyventi į Lietuvą atvyko daug rusų tautybės žmonių, jiems buvo atiduotos aukštos pareigos, jie tapo vadovais, taip lietuvius dar sykį pažeminę ir parodę „vyresniojo brolio/pono“ galią. Kai nebeliko fizinių jėgų, nes buvo tremiami ir fiziškai naikinami, liko tyli neapykanta – kaip tylus protestas. Lietuviai gerai žino, kuo rusas skiriasi nuo ruskelio.
Kiekviena valstybė į Europos Sąjungą atėjo su savo kančių kupra, savo istorija, savo pragarais, silpnybėmis ir trūkumais. Lietuvos žaizda – stalininis genocidas su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.
Yra du keliai, kaip su tuo gyventi.
Galima pamiršti, kad lietuviai beviltiškai laukė pasaulio ir Europos pagalbos pokario metais, prasidėjus stalininėms represijoms; galima diplomatiškai nutylėti ir išvengti ksenofobijos klausimo.
Tačiau galima išanalizuoti stalininio genocido priežastis ir pasekmes, taip pripažįstant to laikmečio nukentėjusiųjų aukų prasmę, pripažįstant teisėtą pyktį ir nusivylimą. Tik atvėrus tas žaizdas, jas suvokus ir įprasminus, įmanomas susitaikymas, kuris sudaro sąlygas pakantumui ir pliuralizmui.
