Einam šeštą ryto su šunimi per Šiaurės miestelį, iš dangaus pasigirsta melodija. Lyg paukščio giesmė, tik labai negirdėta. Pakeliu galvą, šuo nekreipia dėmesio. Jis susitelkęs ties vėmalų dėme. Deja, ir naujuose rajonuose šis reiškinys paplitęs, kadangi greta „Alaus studija“.
Ketvirto aukšto balkone neįtikėtino grožio mergina. Princesė drakono pilyje. Suprantama, drakonas yra laikas, kiekvieną jauną moterį pamažu verčiantis princese, o mane – raukšlėtu niurzgančiu seniu.
- Šuo nereaguoja, o jūs pakėlėt galvą, - sako. Šypsosi. Rūko.
- Mudviejų skoniai skirtingi, - atsakau.
- Kodėl? – klausia ji.
- Jam patinka kalės, man – moterys.
Rūko. Šypsosi.
Einu toliau, šlovindamas Viešpatį už pokalbį su žmogumi tokį gražų gegužės rytą.
Žmonės jau beveik nebesikalba. Jie tik dalinasi nuorodomis. Greitai bus taip, kad susitikę vienas kitam pateiksime krūvą nuorodų, iš kurių draugai ir artimieji turėtų sužinoti, kaip mes jaučiamės ir gyvename. „Facebook“ tuo žmonės ir užsiima.
Kita vertus, jeigu žmogus gatvėje sparčiu žingsniu artinasi prie tavęs – negali būti tikras, ar jis nesiruošia nukirsti tau galvos su mėsos kapokle. Nes jam koks nors tipas su purvinu chalatu ir rankšluosčiu ant galvos prikalbėjo bjaurybių apie tikėjimą ir kerštą. Ir pabandyk būti žmogus komunikabilus ir atviras. Todėl visi ir lindi kompiuteriuose. Nes tai kaip masturbacija – niekad neužsikrėsi, nereiks mokėt alimentų ir niekas nesakys „tu man gyvenimą sugriovei“.
Anądien važiavau liftu su keturiais smirdinčiais vyrais. Nežinau kodėl, bet statybininkai dažniausiai dvokia neplautais apatiniais. Jie kalbėjo tarpusavyje rusiškai, todėl pokalbis tarp mūsų neužsimezgė.
Bet kai po poros valandų vėl važiavau liftu, aš apie juos buvau kur kas blogesnės nuomonės, ir tai jau nebe dėl smarvės. Tie šūdžiai pridergė liftą ir neišvalė! Grindys, sienos – viskas ištepta kažkokiomis statybinėmis atliekomis. Negaliu pakęsti tokių debilų.
Rusai! Pajutau, kad manyje bunda nacionalistiniai jausmai. Žinau, kad statybininkas neturi tautybės, ypač mūsų platumose – jie visi daugiau ar mažiau dergiantys šunsnukiai, bet šitie – šitie!!!
Greta esančioje parduotuvėje, - pažįstu žmonių, vadinančių ją Maksimute, - dirba toks tipas, eilinis darbininkas, stumdantis prekių konteinerius, taigi jis taip dvokia, kad pro jį praėjusioms moterims net cheminės garbanos išsilygina.
Ir vis dėlto man jis dvokia mažiau nei baltarusių statybininkai, nes savas. Kvailystė, bet tai net nesąmoninga, instinktyvi kvailystė. Su tokiomis sunku kovoti.
Viena jauna dama neseniai pasakojo apie patirtį, kurią sukaupė ieškodama darbo. Kadangi dar neturi aukštojo išsilavinimo, jos interesai ribojosi paslaugų sfera. Še, kad nori – beveik visur pageidaujamas anglų ir rusų kalbų mokėjimas. Ir rusų kalba pabrėžiama kaip privalumas. Vilniuje, Lietuvos sostinėje.
„Akropolyje“ visi prekybininkai net apsilaižydami kalba rusiškai, nes pagrindiniai jų klientai – baltarusiai. Jie supirkinėja ir butus. Vilniuje baltarusiai, Palangoje – rusai. Triedėme miltais, kad tik Vakarų kapitalistai nesupirktų mūsų brangios alumi aplaistytos žemės, o dabar štai Rytų kapitalistai supirks. Dieve, galvoju, neleisk man sulaukti senatvės, jeigu mano tėvynė vėl priklausys Sovietų imperijai.
Ką gi, keliaujame su šunimi toliau, mintys nebe tokios šviesios, kaip pabendravus su moterimi iš dangaus. Kita gatvės puse ateina tipas, irgi su šunimi, ir staiga šaukia man kažką, siūlo draugauti šunimis – žinoma, rusiškai siūlo, nes lietuviškai jis net nemoka.
Tikrai nemoka, klausiau. Man darosi nejauku. Jaučiu, kad dar kiek ir imsiu vapėti sau panosėje: imkiet mani ir skaitykiet, braliai ir seserys, where are youuuuu!!!
Pamažu artėjame prie namų. Du apsaugininkai eina aplink vietinį turgelį, sutinka valytoją, užsikemšu ausis, bet vis tiek girdžiu - jie kalbasi rusiškai. Du pistoletais ginkluoti vyrai ir viena moteris, ginkluota šluota. Man bloga. Man iš tiesų bloga, matyt kažką suvalgiau.
Jaučiuosi prakeikta tautinė mažuma šį rytą. Ir iš karto labai gerai suprantu visas pasaulio mažumas, ir rusus, ir lenkus, ir homoseksualus – bjauru, kai aplinkui daugelis kalba ne tavo gimtąja kalba.
Vokietis modernistas Gotfriedas Bennas, rašydamas apie lyrikos problemas užsimena ir apie kalbą: anot jo, gamtoje yra ir garsų, ir formų, ir spalvų (dar pridurčiau, kad gamtoje egzistuoja ir šokis, ir teatras), tačiau gamtoje nėra kalbos.
Kalba yra tautos produktas, kalba išauga, anot G. Benno, kaip falas iš tautos kamieno. Galbūt mes, lietuviai, per ilgai meldėmės tam falui, per ilgai šokom aplink jį tautinius ritualinius meilės ir nevilties šokius, bet dabar jau nusispjaut į tautiškumą, dabar kasdien mano ausis nuolatos registruoja iš visų pusių sklindantį rusų kalbos srautą.
Kas čia atsitiko? Ir vėl! Gal mes, lietuviai, taip šūdinai elgėmės su savo valstybės ne lietuvių kilmės piliečiais, kad jie mums dabar tyčia keršija? O gal baltarusiai vykdo slaptą planą atsiimti Vilnių? Dar 1918 metais jie tvirtino, kad šis miestas turi atitekti baltarusiams. Tam tikra prasme, jie teisūs – LDK prasme šis miestas yra lietuvių, lenkų, gudų ir visų kitų, kas jame gyvena, dirba ir t.t.
Ne kartą esu sulaukęs pasiūlymų rašyti rusiškai (tiesa, dabar jau siūlo ir angliškai) – esą, tada iš karto patekčiau į tikrą knygų ir rašytojų rinką. Nekalbėsiu apie techninę šio dalyko pusę, nes tai nėra taip paprasta kaip atrodo. Ir net ne patriotizmas čia svarbus. Paprasčiausiai kai kurie žmonės nesupranta, kad kalba nėra prekė ir nėra tik komunikacijos priemonė, visų pirma tai mąstymo, savimonės, kultūros dalis, galiausiai tavo kūno ir sielos dalis, kitaip tariant, tenka sutikti su G. Benno mintimi – falas, ar dvasinis ar fizinis, bet gyvybingai svarbus tautos egzistencijai, pratęsimui, tęstinumui. Ne taip paprasta, o dažniausiai ir visai neįmanoma tą svarbiausią, pagrindinę savęs dalį kuo nors pakeisti.
Negaliu ir neturiu jokios teisės žmonėms, gyvenantiems Lietuvoje, drausti kalbėti jų gimtąja kalba, galiu tik stiprinti savo sąmoningumą gimtosios kalbos atžvilgiu. Nes būti lietuviu yra paprasčiausiai gerai, bl...t!
Ne tam, kad galėtum nekęsti visų, kas ne lietuviai, ir ne tam, kad nepagrįstai didžiuotumeisi protėvių nuopelnais. Lietuviu būti natūralu, malonu, gera, ankstų rytą vesdamas šunį gali sulaukti balso iš dangaus, kuris tavo gimtąja kalba skelbia pro visus plyšius plūstantį būties žavumą.
O vakar priėjo žavi ponia, ir paklausė, kur Ulonų gatvė. Rusiškai, žinoma. Zajab..!
