Kita vertus, manau, kad dešimtmetį užsienyje išgyvenęs, ten mokslus baigęs ir sėkmingoje korporacijoje išdirbęs tautietis neišvengiamai susidurs su adaptacijos ir asimiliacijos problemomis, galimai didesnėmis nei pirmą kartą išvykus į užsienį. Jos gali užgrūdinti, bet gali ir sugadinti gyvenimą.
Be to, net jeigu sugrįžėlį ir adekvačiai vertins darbdaviai, Lietuvoje galimybės uždirbti tokius pat pinigus kaip JAV ar Didžiojoje Britanijoje tikrai nebus. Taigi toks žmogus sugrįžta į Lietuvą tik dėl to, kad tikrai pasiilgo savo kalbos, savos aplinkos, o ne dėl trupinio aukso ir gardaus valgio šaukšto.
O ką, jeigu tas žmogus palieka gerai apmokamas, netgi prestižines, pareigas užsienio kompanijoje ir sugrįžta į Lietuvą tam, kad dirbtų ne privačiajame, bet viešajame, sektoriuje? Jei jis tai daro savo noru ir niekas nestovi už nugaros įrėmęs šautuvo į nugarą, vadinasi, jis yra šiek tiek naivokas idealistas, kuris nuoširdžiai tiki kad savo žiniomis, patirtimi ir darbu gali padėti Lietuvai. Tokius viešosios įstaigos turėtų graibstyti kaip didžiausią retenybę. Kartu su dabartiniu jaunimu (nuo pradinukų iki dvidešimtmečių), šie žmonės – Lietuvos garantas į sėkmę ir XXII amžių.
Čia, žinoma, teorija. Praktikoje taip retai nutinka, dėl to mano, skeptikės, protas noromis nenoromis šnibžda tokiems užsidegėliams pasakyti, kad niekur jūs nevažiuokit, dirbkit ir toliau savo darbuose užsienyje ir jeigu taip labai norit, mylėkit Lietuvą iš tolo, kaip kad darė ankstesnės emigrantų kartos.
Atvykti vasarą kaip savanoriui, pakonsultuoti, pasidalyti patirtimi, gal net pinigų sumą pagal galimybes paaukoti kilniam reikalui – prašom. Persikraustyti į Lietuvą visam laikui su daiktais, vaikais ir garsiausių pasaulio mokslo institucijų diplomais bei skambiausiais verslo prekiniais ženklais įrašytais į savo CV – geriau nereikia.
Bent jau ne prie dabartinės valdžios, nors Lietuvoje politikoje apskritai linkę dominuoti siauri partiniai interesai, tad nieko čia labai naujo.
Galiu lažintis, kad daugelis tautiečių nėra girdėję apie dvi organizacijas - VšĮ „Versli Lietuva“ ir VšĮ „Investuok Lietuvoje“. Tačiau nemažai įtakingų žmonių užsienyje bei verslo ir politikos sluoksniuose aktyvių užsienio lietuvių ne tik apie jas girdėjo, bet ir sėkmingai su jomis bendradarbiavo.
Šių organizacijų pastangomis Lietuva užėmė ketvirtą vietą pasaulyje investicijų augimo atžvilgiu 2012 m., o VšĮ „Versli Lietuva“ užėmė antrą vietą tarp išsivysčiusių šalių eksporto agentūrų. Apie kitus pasiekimus galima pasiskaityti internete bei šių organizacijų viešai publikuojamuose dokumentuose. Šioms institucijoms vadovavo iš užsienio grįžę tarptautinėse korporacijose dirbę lietuviai. Abu paliko gerai apmokamus darbus, kolegas ir draugus tam, kad sugrįžtų į Lietuvą ir dirbtų viešajame sektoriuje.
Paulius Lukauskas vadovauti „Versliai Lietuvai“ grįžo iš Londono, kur dirbo tokiose bendrovėse kaip „Procter & Gamble“. Milda Dargužaitė, „Investuok Lietuvoje” generalinė direktorė, prestižiniame JAV Prinstono universitete įgijo optimalios veiklos tyrimų ir finansų inžinerijos magistro laipsnį, vėliau ėjo viceprezidentės pareigas investiciniame banke „Goldman Sachs” Niujorke.
Ir P. Lukauskas, ir M. Dargužaitė teigia politika nesidomėję ir sugrįžo, nes matė prasmę naujai pasiūlytose pareigose ir tikėjo galintys pasitarnauti kaip savo srities ekspertai bei žmonės, turintys ryšių aukštuose JAV ir Didžiosios Britanijos sluoksniuose. Abu pasiekė puikių rezultatų.
Tačiau dabartinei valdžiai prestižinių universitetų diplomai, darbo patirtis pasaulinio garso kompanijose ir rezultatai užimamose pareigose įspūdžio nedaro. Valstybės valdyme dominuoja ne žmonių vertinimas pagal kompetenciją, o postų pasidalijimas pagal nuopelnus partijose bei lojalumą.
Pirmosios tokios praktikos aukos – tai Centrinės perkančiosios organizacijos vadovė Jurgita Kuklierienė, profesionali vadybininkė sėkmingai vadovavusi procesams, prisidėjusiems prie neabejotino organizacijos efektyvesnės veiklos. Neseniai paskelbta ir apie minėtojo P. Lukausko pasitraukimą „šalių susitarimu“.
Ūkio ministrė B. Vėsaitė, šioje Vyriausybėje einanti neoficialaus klouno pareigas, pažėrė jokiais duomenimis neparemtų kaltinimų virtinę P. Lukauskui. Tokiu principu vadovaujantis, atitinkamo likimo, ko gero, sulauks ir M. Dargužaitė. Pastaroji neslepia, kad jos santykiai su ūkio ministre nėra idealūs. Esą ministrė ją laiko ankstesnės valdžios žmogumi.
Kiek anksčiau M. Dargužaitė yra sakiusi, kad jos išsilavinimas ir darbo patirtis Lietuvoje ne visada buvo įvertinami taip, kaip jie buvo vertinami JAV. Spaudai moteris yra sakiusi ne kartą pajutusi, jog kompetencijos neretai yra vertinamos pagal amžių, pažinčių ratą ir net lytį.
Taigi, ar valdžios siunčiama žinia užsienyje sėkmingai įsikūrusiems lietuviams gali būti aiškesnė? Socialdemokratai išryškina pavojingą tendenciją, kylančią iš nepilnavertiškumo kompleksų: ką tie užsieniai, ką tie universitetai, mes turime savų specialistų, savų statytinių, „importo“ mums nereikia. Bet juk tokie žmonės kaip P. Lukauskas ir M. Dargužaitė ir yra „savi“. Jie grįžo manydami, kad sugrįžo pas „savus“. Deja, politikams „savi“ reiškia priklausantys tai pačiai partijai, iš to paties rato, to paties kiemo, pernelyg neišsišokantys, paklūstantys nusistovėjusiai tvarkai.
Verslo ir investicijų pasaulyje nusistovėjusi tvarka labai greitai virsta į stagnaciją, o stagnacija yra ne kas kita, kaip inovacijų žudikė. Priešingai nei vienas garsus Lietuvos muzikantas sakė, mes nesame maža agrarinė valstybė. Inovacijos, sugebėjimas greitai keistis ir žinių ekonomika yra vienintelis Lietuvos kelias į klestėjimą ir apskritai bet kokią ateitį.
Panašu, kad dabartinė valdžia, ypač ūkio ministrė, Lietuvos klestėjimu ir inovacijomis nėra suinteresuoti. Tokią jos poziciją jau pastebėjo žmonės Silicio slėnyje, o tai – blogos naujienos ateities investicijoms Lietuvoje.
