- Ei, - šūktelėjau jiems, - padėkit išsikapstyt.
- O, geras, - sakė kažkas iš jų. - Geras kadras.
Ir pradėjo mus, besitaškančius, fotkinti - įsibridęs, vos per metrą nuo mūsų - fotkino, net seilė tekėjo. Nei rankos nepadavė, nei pagalio, tik fotkino. Taip pikta buvo. Paskui, kai išsikapstėm, už kokio puskilometrio, norėjau grįžti ir bent nuotraukų paprašyti. Išties, tai ne dėl to norėjau grįžti ir tą veikėją susirasti, bet jau nebuvo jėgų.
Kažkokia panaši - piktumo ir nevilties - nuotaika apėmė šeštadienį, kai Vilniaus ralio varžybose žuvo žiūrovė. Išties ne pirmą kartą toks nuotaikų kokteilis užplūsta, bet šis atvejis - išskirtinis savo ciniškumu ir grubumu.
Žuvo žmogus. Ar dėl aplaidumo, ar nelaimingai susiklosčius aplinkybėms - žuvo žmogus. Nepaisant to, po valandėlės varžybos buvo pratęstos ir vakare - lyg niekur nieko - čempionas kėlė nugalėtojo taurę. Vietoj to, kad varžybas nutrauktų, nukeltų į kitą laiką - jos ciniškai buvo sustabdytos vos kelioms valandoms. Žmogaus gyvybė buvo prilyginta sprogusiai automobilio padangai.
Galime prisiminti daugybę atsitikimų, kai per sporto varžybas įvykus nelaimei, jos buvo nutrauktos. Tuomet nei varžybų dalyviams, nei sirgaliams nekildavo minties reikšti nepasitenkinimą. Net triukšmingas sporto tradicijas turinčiose šalyse. Ten, turbūt, net priešingai - po sportininko ar žiūrovo mirties pratęsus varžybas - kiltų didžiulė nepasitenkinimo banga. Bet kuria proga - vis pabrėždami, kad mes ne prastesni nei vakariečiai, o dažnai net geresni - net apsirengę panašiai, net maitindamiesi panašiai ir skaitydami tas pačias knygas - vis tik leidžiame prasimušti netašyto stuobrio - baudžiauninko mentalitetui, kuris, kimšdamas kebabą, gali spjaudydamasis rėkti, kad sumokėjo už bilietą ir turi viską pamatyti iš pirmos eilės. Tiek sporto varžybose, tiek politikoje.
Ralio varžybų organizatorių sprendimas tęsti varžybas žuvus žmogui, matyt, susijęs su finansinėmis priežastimis. Matyt, buvo svarstoma panašiai - išleidom pinigų pasiruošimui, gavom pinigų iš rėmėjų, gal dar kokią pirtelę valdžiai ir visokiems vipams nusamdėm, tai ką? Dabar viską mesti ir nutraukti varžybas? „Nesąmonė kažkokia“, - svarstė organizatoriai. Ir pratęsė varžybas.
Gal ir išgelbėjo pirtelės bei buterbrodų rezervacijas. Bet žmogaus gyvybės paniekinimas paliks ženklą ilgam. Abejoju, kad kuris iš organizatorių pabus šalto prakaito išpiltas, susapnavęs šią nelaimę. Per stora tokių veikėjų oda. Didesnis košmaras jiems bus tada, kai su jais nustos kalbėti rėmėjai. Aš, būdamas rėmėjų vietoje, siųsčiau tokius sporto organizatorius ir visuomenės veikėjus velniop, ir dar toliau.
