Pats sau į tą klausimą kiekvienas atsako nesunkiai. Prekė dažniausiai geresnė ta, kuri nelietuviška. Išimčių yra, tačiau lietuviški televizoriai neužkariavo rinkos dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių rinkoje vis dar negausu lietuviškų lengvųjų automobilių ir lietuviškų fotoaparatų: maža šalis, silpna techninė ir mokslinė bazė, trūksta specialistų, o užsienyje - ir patirties, ir aprėpties daugiau.
O kaip ne su prekėmis dėžėse, o su pareigūnais? Ypač su tais, kuriems daugiausiai reikia dirbti su užsieniečiais?
Kai neseniai Lietuvoje lėkė ir nudardėjo pareigūnų galvos visokiose organizacijose, susijusiose su verslo ir eksporto skatinimu, daugelis pasipiktino mintimi, esą geriems specialistams, grįžtantiems ar laikinai parvažiuojantiems iš didelių, atsakingų, pripažintų pareigų, neturėtų reikėti nė konkursų.
Daugelis sakė – ei, girdi, o kaip čia dabar? Vieni lygūs, o kiti lygesni?
Bičiulis ir kolega Aurimas Perednis rašė: „Man nepatinka mūsuose kone visuotinai plėtojamas tikėjimas, kad žmogus iš užsienio automatiškai daug geresnis nei vietinis. Kad a priori baigęs užsienio universitetą geresnis, nei baigęs VU ar VGTU. O jei dar dirba kokioj žinomesnėj Vakarų kompanijoj, tai išvis supermenas.“
Aurimai, tai gali būti nemalonu, bet tikrai yra taip. Nors būna išimčių, patvirtinančių taisyklę, bet jeigu yra paprastas ir greitas būdas nustatyti tikėtiną privalumą, to būdo nereikia atsisakyti. Nereikia atsisakyti vien todėl, kad tas būdas atrodo politiškai nekorektiškas. Arba neparankus mums, lietuviams, ir mūsų trispalvei savigarbai.
Kenijos bėgikas turi daugiau vilčių laimėti varžybose, nei estas. Prancūzas ar australas, turbūt, turėjo daugiau galimybių tapti geru vyndariu, negu mongolas. Čia nieko prieš estus ar mongolus. Tiesiog ne visiems sąlygos yra lygios. Taip, ne visiems yra vienodai duota.
Lygiai taip pat lietuvis, augintas ir brandintas išskirtinai Lietuvoje, ir susidūręs su Vakarais maždaug tiek, kiek su jais susidurdavo, sakykim, koks nors sovietinės nomenklatūros atstovas, dažnai keliaujantis į darbo keliones visame pasaulyje, bet savo rauge tebemirkstantis, visada nusileis tam, kas pakankamai ilgai gyveno, mokėsi ir dirbo Vakaruose.
Ypač tais atvejais, kai reikia kažką parduoti – prekes, paslaugas, galimybes investuoti – užsieniečiams. Tai nėra labai teisinga ir labai lygu, bet tiesiog toks gyvenimas.
Mano vaikystėje, kai automobilius turėdavo toli gražu ne kiekviena šeima, tie mano bendraamžiai, kurių tėvai vairuodavo, išmokdavo vairuoti dar nė nepriaugę prie oficialių mokslų ir vairavimo egzaminų laikymo. Mano tėvai automobilio neturėjo, tai mokiausi vairuoti jau vėliau. Tai teisinga? Žinoma, ne, juk tie, kieno tėvai turėjo automobilius, jų savo pastangomis nenusipelnė. Jiems tiesiog taip pasisekė.
Tai ką dabar, aš turėjau apsiverkti? „Jam geriau tik todėl, kad jis turėjo galimybę miškuose praktikuotis. Kuo aš blogesnis?“
Taip ir su daugeliu darbų. Patirtis užsienyje, kur didesni darbo greičiai ir kitoks intensyvumas, kur įprantama prie didesnių pinigų, ambicijų, užduočių, suteikia žmonėms geresnes dalykines savybes. Tos savybės užtikrina geresnius rezultatus.
Tai nėra neteisybė. Tiesiog gyvenimas toks. Kūdrose ir kaimo stadionuose neužauga olimpiniai čempionai.
Ir, grįždamas prie klausimo, ar reikia konkursų aukšto kalibro tarptautinių funkcijų vadovams – turiu pasakyti: ne, nereikia. Nebent jūs norite, kad greitai ir patikimai pasiliktų už borto visi tie, kas gali dirbti darbą, ir pasiliktų tik mokantieji pagal šablonus konkursų popierius pildyti.
Tų popierių pildyti daug proto nereikia (kaip ir pokalbius dėl darbo sėkmingai pradėti ir baigti – kai įpranti, juokų darbas), aš žinau, pats bandžiau, išmokau, ir man kuo puikiausiai sekėsi. Tačiau pasieki tam tikrą lygį, ir jau nebe fasonas konkursų formose skrebenti. Gyvenimas per trumpas.
Ypač jei siūlomi tokie juokingi pinigai, kokius siūlo mūsų viešasis sektorius.
Penkių ar dešimties tūkstančių litų atlyginimas per mėnesį atrodo kaip svajonė daug kam, bet ne tiems, kas uždirba kelis ar keliolika kartų daugiau.
Žmogui galima siūlyti kuklų jo mastais atlyginimą, ir jis galimai sutiks (gal iš noro pakeisti aplinką, išbandyti save, galbūt tiesiog kitaip planuoti savo laiką ar pomėgius), bet jis tikrai nenorės pildyti kažkokių konkursų popierių. Jam nereikia. Ir jei jūs taip jau norite savo konkurso dėl išsigalvoto skaidrumo ir visuomenės pasitikėjimo, tai tikrai pasamdysite būtent tuos, kas tuos popierius pildys. Popierių pildymo įgūdžiai bus jūsų atrankos kriterijus.
Tie lietuviai, kurie turi užsienio patirties, yra kaip organizmai, paskiepyti nuo pavojingų ligų, ir todėl jie turi žymiai didesnes galimybes veikti. Lietuvai jų reikia šiek tiek labiau, negu jiems reikia Lietuvos.
Ir todėl reikėtų pasirinkti, ko mes norime: ar nieko nepasiekiančių (ir negalinčių pasiekti) vidutinybių, tačiau atrinktų pagal taisykles, skirtas įtariųjų nuraminimui, ar tokių žmonių, kurie galės daug pasiekti, nes bus daug ką matę ir patyrę ir žvelgs plačiau. Tačiau jie ateina su savo sąlygomis ir savo taisyklėmis. Mūsų reikalas, ar norime jais pasinaudoti.
Žvilgsnis plačiau, deja, neišvengiamai susijęs su kilstelėjimu aukštyn. Plačiai žiūrima iš aukšto. Tie žmonės tikriausiai bus kiek labiau arogantiški, nei priimtina ar miela daugeliui, tačiau tokia yra sėkmės kaina. Dar niekas nepasamdė režisieriaus vadovauti teatrui ar trenerio dirbti su krepšinio komanda tik todėl, kad jis buvo kukliausias iš visų kandidatų.
Užsienio patirtis suteikia svarbią ir reikalingą aroganciją ir pasitikėjimą savo jėgomis. Ir žinojimą, kiek vertas tavo laikas: ženkliai per daug, kad galėtum jį skirti valdiškų konkursų dokumentų pildymui.
