Adomas prieš keliolika metų svarstė tapti kunigu. Nepasirinkęs dvasininko kelią, nutarė kurti šeimą. Kartą vaikinas jau buvo vedęs. Vakarėlyje pasakė, kad galėtų sukurti santuoką su bet kuo, nes meilės esmė – stengtis dėl kito žmogaus. Po savaitės jis ir idėjos sužavėta mergina žingsniavo į santuokų rūmus. Tačiau ši sąjunga iširo po ketverių metų – mergina įsimylėjo kitą vaikiną.
Antrą kartą vilnietis nenori daryti tokios pat klaidos ir tiki, kad detalias apklausas atlikę dvasiniai lyderiai jam į poras pasiūlė Dievo jam dovanojamą, labiausiai jo vertybes atitinkančią merginą. Tad antroji santuoka turėtų būti sėkminga.
„Man buvo svarbu, kad patardami dvasiniai vadovai atsižvelgtų į dvasinius dalykus, kad žmogus turėtų stiprų tikėjimą, kad mes su juo eitumėm gyvenime viena kryptimi“, - aiškino Adomas.
Jis turi savo verslą – siūlo interneto sprendimus, taip pat moko šokti lindihopo, yra kovos menų instruktorius, savo namuose turi nedidelę privačią salę.
Susivienijimo bažnyčios pasekėjus jis pirmą kartą sutiko 2002-ųjų rudenį. Įsitraukė į religinės bendruomenės gyvenimą, kelerius metus aktyviai dalyvavo veikloje. Vėliau nusivylė ir dabar nebevadina savęs šios bažnyčios nariu. Tačiau judėjimo įkūrėjo mokymas apie šeimą jam patiko. „Pirmą kartą religiniai aspektai buvo paaiškinti logiškai, nesupriešinant mokslo ir tikėjimo“, - sakė Adomas.
Susivienijimo judėjimą 1954 metais įkūrė korėjietis Sun Myung-moonas. Nuo jo vardo kilo ir buitinis judėjimo pavadinimas - munistai. Judėjimo vadovo įsitikinimu, dieviškoji tvarka žemėje gali būti atstatyta per tobulų šeimų kūrimą. Judėjimas garsus tuo, kad jo narių vedybų partnerius parinkdavo pats Sun Myung-moonas, vėliau juos sutuokdavo masinėse vestuvių ceremonijose.
Anksčiau žavėjęsis judėjimu, dabar Adomas tvirtino savo esybe esąs katalikas, lanko bažnyčią. Kai svarstė apie kunigystę, domėjosi katalikų teologija. „Žinau ją geriau negu 99 proc. Lietuvos katalikų. Su kai kuriais aspektais nesutinku, bet ir dalis kunigų dėl jų nesutaria“, - įsitikinęs vaikinas.
Kas sekmadienį jis eina į mišias vienoje iš Vilniaus bažnyčių. Šioje bažnyčioje ir susituoks.
- Kodėl ieškojote žmonos? - lrytas.lt paklausė vyro.
- Norėčiau turėti šeimą. Ilgą laiką apie tai galvojau. Anksčiau jau buvau vedęs, mano žmona buvo man neištikima ir dėl to santuoka nutrūko. Ji buvo netinkinti, tai sukėlė daug problemų. Nors mūsų santykiai buvo geri, nuolat ginčydavomės dėl tikėjimo ir moralinių normų. Ji buvo priešingai nusiteikusi, o moralinis kodeksas man buvo labai svarbu.
Ketverius metus gyvenome kartu. Viskas griuvo, kai ji išdavė mane su mano draugu. Dar kurį laiką bandžiau gelbėti mūsų santykius. Deja, laikui bėgant supratau, kad santykių išgelbėti nepavyks.
- Kaip išsirinkote pirmąją savo žmoną, tokią nepanašią į save?
- Kai žmonės renkasi, atėjus sunkumams jie mano, kad padarė klaidą, ir lengvai išsiskiria. Savo tėvų, brolių, seserų ir net vaikų nesirenkam, o juos labai mylim. Kadangi su artimaisiais privalome susitaikyti, tampame labai vieningi. Manau, taip galėtų būti ir su žmona.
Aš nenorėjau rinktis. Viename susitikime su draugais kalbėjome apie santuoką. Sakiau, kad nėra svarbu, kaip susipažįstu su žmogumi, kaip draugystė prasideda, svarbu, kaip kuriu santykius. Iš esmės esu pasiruošęs vesti merginą, kurios nepažįstu, ir tik paskui pažinti ją. Esu pasiruošęs vesti kad ir rytoj!
Viena mergina pasakė: „Aš sutikčiau.“ Bandžiau ją atkalbinėti, sakiau, kad tai būtų visam gyvenimui, kad aš nė už ką nesiskirsiu. Taip visą naktį atkalbinėjau ją ir man pavyko! Vis dėlto po savaitės ji sutiko tuoktis.
- Kaip jums sekėsi sugyventi?
- Pirmas pusmetis buvo katastrofa – mūsų požiūriai visiškai skyrėsi. Prieidavome net iki lėkščių mėtymo. Aš buvau tikintis, ji – ne, jai patiko hipių judėjimas, ji pasisakė už laisvą seksą, man tai buvo nepriimtina.
Mes bandėme sutarti. Po pusės metų, kadangi bandėme, labai ją įsimylėjau. Draugų akyse buvome ideali pora. Kažko aš savyje atsisakiau, kažko – ji.
Bet taip įvyko, kad paskutiniais mūsų santuokos metais aš labai daug keliavau. 8 mėnesius per metus manęs nebuvo namie, skrisdavau į Ameriką, Europos šalis. Buvau nervingas, verslas nesisekė. Kai grįždavau namo, nepasitenkinimą dėl problemų versle neretai išliedavau ant jos.
Padariau klaidą. Jei mergina būtų tikinti, ji būtų bandžiusi per tai pereiti. Ji labai stengėsi, bet nesirėmė į Dievą. Atsirado žmogus, kurį ji įsimylėjo, neva, iš tikrųjų. Mes išsiskyrėme.
Paskui ji pripažino, kad tai nebuvo tikra. Šiuo metu esame labai geri draugai.
Po tokio išgyvenimo noriu žmogaus, kuris turėtų panašių vertybių į mano.
Sistema veikia paprastai – arba abu žmonės nori, kad juos parinktų, arba abu nori įsimylėti.
Parinkimas Indijoje visiškai priimtinas. Ten daugumą porų suveda tėvai, o skyrybų skaičius gerokai mažesnis nei Europoje. Ir aš klausiau savo tėvų, ar jie norėtų man rekomenduoti kokią nors merginą. Tėvai geriau mato, kas tinka vaikams.
- Porai nebūtina įsimylėti?
- Įsimylėjimas ateina vėliau. Aš dabar esu labai įsimylėjęs. Aš labai laimingas. Stebiuosi, kaip gražiai mus su mano būsima žmona Inga (vardas pakeistas. - Red.) suvedė Dievas. Nors mus parinko žmonės, aš tikiu, kad tai – Dievo veikimas.
Įsimylėjimas – tai emocijos. Meilė – tai, ką duodi kitam žmogui. Myli jį už tai, ką jam davei. Įsimylėjimas yra egoistinis jausmas. Iš įsimylėjimo galima išauginti meilę.
Vesti žmogų, kurį tau parinko, yra ekstremalu. Ne visiems tai patarčiau.
- Ką turėjote daryti, kad jums parinktų jus atitinkančią merginą?
- Kadangi pažinojau žmones iš Susivienijimo judėjimo, kreipiausi į juos. Jie mane nukreipė į Rusijoje gyvenančius specialistus. Šie manęs klausinėjo, kodėl to noriu, ar suprantu, ką darau. Turėjau papasakoti savo gyvenimo istoriją, požiūrį į šeimą, iš ko gyvenu, esu ekstravertas ar intravertas, iš kokios šeimos ateinu.
Susirašinėjome elektroniniu paštu, kalbėjomės „Skype“. Tai užtruko apie pusę metų. Nė karto neskridau į Maskvą, susitikdavome Lietuvoje ir Rygoje.
Jie mane ramino, kad jei mergina nepatiks, galėsiu su ja nebendrauti, nekurti santuokos. Taip pat – kad galėsiu draugauti su ja kad ir dvejus metus iki vedybų – tiek, kiek reikės.
- Kaip jie rado jums sužadėtinę?
- Ji irgi buvo prašiusi rekomenduoti jai vaikiną. Po pusės metų gavau jos kontaktus – telefoną, e. paštą ir nuotrauką. Tie, kurie mus parinko, ramino mane, kad galiu jos nesirinkti. Ji dar nežinojo, kad yra siūloma man.
Pasirodė, kad pažįstu ją. Ji yra iš Latvijos. Kažkada Latvijoje dalyvavau ekologiškame projekte – plaukėme upe ir valėme krantinę. Ji irgi ten plaukė. Tada mes ir susipažinome. Nors bendravome nedaug, kai kalbėjome, pagalvojau: „Yra šitame judėjime žmonių, kurie mąsto taip, kaip aš.“
Ji panašaus amžiaus, vidurinėje mokykloje moko politologijos, sociologijos ir etikos.
- Kiek laiko jau esate pažįstami, kaip dažnai bendraujate ir kada planuojate tuoktis?
- Gruodį susipažinome iš naujo. Birželį tuoksimės. Dabar kalbamės kiekvieną dieną. Beveik kiekvieną savaitgalį važiuoju pas ją arba ji pas mane. Mano tėvai labai džiaugiasi ją matydami, labai šiltai priima.
- Kaip kunigas reagavo, kad norite taip greitai po pažinties tuoktis? Ar jis žino, kad kito religinio judėjimo žmonės jums parinko šią merginą?
- Paklausė, ar nebus per greitai. Bet paskui paklausė, kiek mums metų. Kai atsakiau, kad abiems po 30, nusiramino. Mums jau reikia kurti šeimą, gimdyti vaikus. Jis irgi žino mūsų požiūrį į lytinius santykius iki vestuvių, kad tokių neturi būti.
Dėl religinio judėjimo nieko nesakiau. Jei žinotų, jis galbūt netuoktų mūsų. Nors aš jau nelankau to judėjimo.
- Nesimylėsite iki vestuvių?
- Ne. Manau, kad tie, kas mylisi iki vedybų, jau yra susituokę.
- Jūsų mergina – iš Rygos. Kur gyvensite susituokę?
- Aš nutariau persikelti į Rygą, nes mano specialybė leidžia man lengviau keisti gyvenimo vietą. Nuomosimės butą ten.
- Kiek vaikų norėtumėte turėti? Jau planuojate, kada galėtų gimti pirmasis?
- Kiek Dievas duos. Norėčiau turėti 7 vaikus. Natūralų planavimą naudosime tam, kad pastotume, o ne atvirkščiai. Praėjome rengimo santuokai kursus Susivienijimo bažnyčioje, dabar lankome katalikiškus kursus.
- Kokį savo gyvenimą matote po 50 metų?
- Norėčiau būti toks senukas, kuris veda savo močiutę už rankutės, mielai pasibučiuoja, myli savo anūkus. Noriu senatvėje būti toks, iš kurio anūkai matytų, ką reiškia mylėti vienas kitą.
