Numatoma, kad konkurso būdu atrenkant pretendentus į vadovų pareigas, būtų vertinami tokie jų vadovavimo gebėjimai, kaip idėjų inicijavimas, planavimas, užduočių bei veiklos žingsnių numatymas ir panašiai.
Pretendentams į įmonės, įstaigos vadovo pareigas taip pat reiks atlikti praktines užduotis, skirtas jų gebėjimams įvertinti.
Šie pakeitimai įsigalios po mėnesio. Ką tai reiškia vadovams ir pavaldiniams? Apie tai lrytas.lt kalbėjosi su žinomu šios srities specialistu.
Vadovas – ne vykdytojas
„Vadovavimas yra darbo darymas kitų žmonių rankomis“, - mano psichologas, padedantis įstaigoms vykdyti personalo paiešką, atranką, nuomą ir mokymus, Juris Belte. Psichologo nuomone, vadovu gali būti bet kas, kuris nori tapti vadovu ir kryptingai to siekia. Bet geru – vos vienas kitas. Norint būti geru vadovu vien teorinių žinių nepakanka.
Psichologo nuomone, geras vadovas turi sugebėti atrinkti galinčius gerai dirbti ir prie jo vadovavimo stiliaus tinkančius žmones. Be to, geras vadovas turi mokėti rasti kalbą su skirtingais žmonėmis, uždegti juos darbui.
Turint vien teorinių žinių - tapti geru vadovu sudėtinga. Tam būtina patirtis, kompetencija. Profesionalumas atsiranda tik per praktiką.
„Klasikinė vadovavimo teorija sako, kad vadovas neturėtų prisiimti vykdomųjų funkcijų. Vadovavimas yra strategijos numatymas, planavimas, ką ir kaip daryti, bei atlikimo organizavimas“, - paaiškino J. Belte.
Lyderystė – įgimta?
Atsakymas į klausimą, ar kiekvienas gali būti lyderiu, yra nevienareikšmis. Mokslininkai neturi vieningos nuomonės, ar lyderio savybės yra įgimtos, ar išsiugdytos.
„Kai kurie psichologai sako, kad kiekvienas turime įgimtų lyderio savybių ir aš esu linkęs su tuo sutikti. Rusų psichologas Michailas Litvakas knygoje „Spermatozoido principas“ sako, kad prieš devynis mėnesius iki gimimo kiekvienas nugalėjome šimtą milijonų negimusių broliukų ir sesučių ir pirmi pasiekėme tikslą. Vadinasi, lyderystė yra įgimta“, - vieną iš teorijų paminėjo pašnekovas.
Vieningai sutariama tik dėl to, kad įgimtas yra nebent mūsų reakcijos greitis, temperamentas.
Neturėtų įsižeisti
Vadovu, kaip sakoma, gali būti kiekvienas, kuris kryptingai to siekia, bet labai geru vadovu, ko gero – ne.
„Geram vadovui svarbu yra išsikeltas tikslas, motyvacija veikti, kompetencija, žinios. Tapti vadovu galima, jeigu žmogus to tikrai nori, bet, ar jis bus geru vadovu, lemia ir psichologinis žmogaus portretas: kaip jis mąsto, kokiomis emocijomis vadovaujasi, kaip reaguoja į įvykius. Tai lemia vaikystėje susiformavusi vidinė pažiūrų sistema. Vadovas neturėtų įsižeisti, pykti ant pavaldinių, antraip negalės sėkmingai vadovauti“, - komentavo pašnekovas.
J. Belte teigė, kad vadovas turi pasižymėti strateginiu sisteminiu mąstymu, sugebėti numatyti įvykius į priekį, reaguoti į nesėkmes, prisiimti atsakomybę, riziką, nebijoti nepopuliarių sprendimų.
Kažin, ar galima vadinti geru vadovu tą, kuris pavaldiniams bijo pasakyti pastabas. Nors dabar esame labiau orientuoti į Vakarus, kur būdingas demokratinis vadovavimas, siekiant įtraukti darbuotojus, deleguoti atsakomybę, išklausyti, kartais vis tiek reikia taikyti ir nepopuliarius sprendimus.
„Jeigu nesugebi žmogui pasakyti, kad, deja, jo paslaugos nereikalingos, ar imtis sankcijų, negalėsi būti geru vadovu. Vadovas negali būti geras visiems, nes kitaip bandys pataikauti pavaldiniams, o šie tai priims, kaip silpnumo ženklą ir pradės tuo piktnaudžiauti. Tada kils klausimas, kas realiai vadovauja“, - pastebėjo psichologas.
Ramiausias kolektyve
J. Belte, kuris ir pats vadovauja savo įsteigtai įmonei, išskyrė ir dar vieną geram vadovui būtiną bruožą – jis turi sugebėti vesti žmones į tam tikrą nežinomybę: „Šiais laikais viskas labai greitai keičiasi. Jeigu norime išlikti konkurencinėje terpėje, tie pokyčiai būtini, o žmonės to bijo. Taigi, vadovui reikia sugebėti įveikti jų pasipriešinimą. Viena esminių vadovo savybių yra ramybė, kuri atsiranda, kai pasitiki savimi“.
Seniai žinoma, kad žmonėms pokyčiai kelia stresą. Jiems labai svarbus saugumo jausmas. Pranešdamas apie neišvengiamus pokyčius, vadovas turėtų paskleisti tą žinią taip, kad pavaldiniai neišgyventų dėl netikrumo, nuraminti juos, kad viskas bus gerai.
„Jeigu pats vadovas nervinsis dėl pokyčių, jis perduos tą jaudulį per savo elgesį, kažin, ar organizacija sugebės sėkmingai veikti. Jeigu vadovas stresuos, žmonės ims ieškoti įmonės, kurioje yra saugiau. Vadovas turi būti pats ramiausias visame kolektyve, visoje grupėje“, - įsitikinęs J. Belte.
Padeda istorijos analizė
Specialios konsultavimo įmonės padeda atrinkti ir įstaigų vadovus. Atrankose paprastai kreipiamas dėmesys į pretendento tapti vadovu savivertę, strateginį mąstymą, sugebėjimą prognozuoti situaciją, rasti bendrą kalbą su skirtingais žmonėmis, prisiimti riziką ir protingai rizikuoti.
„Atrankų į vadovus metu apie pretendentus labai daug pasako jų darbo ir gyvenimo istorijos analizė – kaip žmogui iki šiol sekėsi, ką jis darė, kokių pasiekimų turi. Be to, yra pokalbiai, labai daug atskleidžiantys apie kandidatą, jo mąstymą, vertybes. Kartais, kaip papildoma priemonė, naudojami testai, žaidimai, stebėjimas, kaip reaguojama į situacijas“, - vardijo pašnekovas.
Kai kur svarbiausias – lojalumas
Kiek kitaip yra su valstybės ir savivaldybių vadovais. Valstybių ir privačių institucijų vadovams keliami teoriniai reikalavimai gali sutapti, bet praktiniai – nebūtinai.
„Verslo pasaulyje sėkmingam vadovui keliamas kriterijus yra vienareikšmis – rezultatas, konkurencijos atlaikymas, įmonės konkurencingumo didinimas, sugebėjimas didinti įmonės vertę, užtikrinti įmonės vertės augimą. Valstybės institucijos, neretai yra politinių partijų įtakoje, tad labai dažnai konkurencingumo rodiklis yra antraeilis ar net trečiaeilis dalykas. Čia svarbiausias rodiklis yra lojalumas. Deja, dažnai valstybinėms institucijoms lojalumas yra žymiai svarbiau, negu kompetencija ir sugebėjimas efektyviai vadovauti“, - apgailestavo pašnekovas.
Reikalingi ir žemesni vadovai
Ne visiems žmonėms tinka būti aukščiausio lygio vadovais. Kai kuriems labiau dera žemesnio lygio vadovo, kitaip tariant, koordinatoriaus, vaidmuo. Tokie žmonės galbūt bijo prisiimti daugiau atsakomybės, jiems trūksta strateginio mąstymo, lyderio savybių, bet yra geri organizatoriai, sugebantys įgyvendinti aukštesnės vadovybės nurodymus.
Tikrieji lyderiai yra strategai. Jie mielai imasi atsakomybės ir, jeigu jiems primetinėja, kaip reikėtų vadovauti, jie priešinasi. Jiems svarbu būti savarankiškiems.
