Toks klausimas vėl kyla, kai Lietuva šiomis dienomis mini didžiausio pokarinio lietuvių trėmimo, kodiniu pavadinimu „Vesna”, 65 metų sukaktį.
Seniai akivaizdu, kad Europos Sąjunga nebus iš tiesų vieningas darinys, kol nebus suderinti Rytų bei Vidurio ir Vakarų Europos požiūriai į XX a. istoriją – pirmiausia komunistinį bei nacistinį totalitarizmą ir jų nusikaltimus.
Nuo pokarinę padėtį kone pusei amžiaus užkonservavusios Berlyno sienos griūties jau prabėgo daugiau nei du dešimtmečiai, bet padėtis šiame fronte iš esmės nesikeičia.
Abi pusės toliau kaltina viena kitą pabrėždamos tik vieną XX a. blogį ir menkindamos kitą dėl politinių ar ideologinių motyvų.
Žinoma, mums būtų paprasčiausia toliau piktintis Vakarų užsispyrimu ar pataikavimu autoritarinei Rusijai, kuri siekia, kad vakarietiškas požiūris į XX a. istoriją kuo labiau atitiktų sovietinį.
Tačiau ar užtenka laukti, kol atsitokės Vakarai ar subyrės Rusijos režimas, ar vertėtų ir patiems mėginti žengti kokius nors žingsnius?
Viena pagrindinių kliūčių, neleidžiančių susikalbėti skirtingų požiūrių atstovams, – genocido sąvokos vartosena ir samprata.
Vakaruose ir tarptautinėje teisėje dominuoja dar 1948 m. Jungtinėse Tautose suformuota samprata, pagal kurią genocidas apibrėžiamas kaip siekis visiškai arba iš dalies sunaikinti nacionalinę, etninę ar religinę žmonių grupę.
Tuo metu Lietuvoje ir daugelyje kitų Vidurio bei Rytų Europos šalių šiuo terminu vadinami ne tik nacizmo, bet ir komunizmo nusikaltimai.
Šias nuostatas įstatymuose įtvirtinę Lietuvos dešinieji politikai ir juos remiantys piliečiai teigia, kad naciai masiškai žudė etniniu, o komunistai – socialiniu bei politiniu pagrindu.
Tad tarp šių nusikaltimų esą ir nėra jokio esminio skirtumo. Be to, primenama, kad tarptautinėje teisėje „siauroji” genocido samprata įtvirtinta tik dėl sovietų spaudimo.
Bėda ta, kad net patys šios koncepcijos šalininkai dažnai nesutaria, kaip ją pagrįsti.
Pavyzdžiui, tai, jog mūsų nacionalinėje teisėje vartojama išplėsta genocido samprata, lyg ir reiškia, kad Lietuvos valstybė pripažįsta, jog sovietų nusikaltimai neatitinka tarptautinės teisės kriterijų.
Kita vertus, dažnas „sovietinio genocido” koncepcijos šalininkas teigia, jog sovietų nusikaltimai atitinka ir tarptautinę genocido sampratą – esą komunistinis režimas masiškai žudė žmones ir tautiniu pagrindu, siekė sunaikinti jam atspariausias pavergtų tautų dalis.
Trečia, Konstituciniame teisme jau kybo net kelios bylos, kurios atkeliavo iš šalies teismų, nagrinėjančių pokario partizanus žudžiusių sovietų kolaborantų bei stribų bylas.
Teismai tiesiog nežino, kaip vertinti lietuviškosios sąvokos ir tarptautinės teisės neatitikimą ir tai, ar galima ją taikyti atbuline data.
Nieko keista, kad pagaliau girdėti pirmieji balsai, kurie ragina pradėti plataus masto diskusiją, ar mums reikėtų apkarpyti savo įstatymus iki tarptautinės teisės rėmų.
Ar vieninteliu genocidu, XX a. vykusiu Lietuvoje, mums laikyti holokaustą, o sovietines represijas vadinti nusikaltimais žmoniškumui?
Tokius klausimus iškėlė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro (LGGRTC) vadovė B. Burauskaitė.
Istorikė pabrėžė, kad vis dėlto reikia atsižvelgti į skirtumą tarp nacių bei jų talkininkų vykdyto holokausto ir komunistinių represijų.
Pirmuoju atveju buvo aiškiai bei nuosekliai siekiama išžudyti visą tautą iki paskutinio žmogaus, antruoju – išnaikinti tik dalį pavergtų tautų, pakeičiant jų socialinę struktūrą ir iš dalies asimiliuojant.
Žinoma, galima teigti, kad nacių ir sovietų nusikaltimai iš esmės nesiskyrė nei aukų skaičiumi, nei žiaurumu. Tačiau ar vis dėlto teisinga ir teisėta juos kvalifikuoti lygiai taip pat?
B. Burauskaitė ketina siūlyti Seimui keisti bent LGGRTC pavaldaus Genocido aukų muziejaus, skirto sovietiniam terorui, pavadinimą, išbraukiant iš jo žodį „genocido”.
Tai būtų pirmasis postūmis pradėti diskusijas, kurios pribrendo seniai. Tai, kad jos nebus lengvos, rodo kaimyninių šalių patirtis.
Antai praėjusią savaitę Varšuvoje vyko dviejų dienų tarptautinė konferencija, kurią surengė Europos sąžinės ir atminties platforma, Lenkijos Tautos atminties institutas, Varšuvos sukilimo muziejus, Vyšegrado fondas.
Viena pagrindinių konferencijos temų skambėjo taip: „Kas yra genocidas?”
Bendro atsakymo susirinkusieji, tarp kurių buvo ir Vidurio, Rytų, Vakarų Europos, ir JAV istorikai, muziejininkai, teisininkai, nesurado.
Kai kurie Varšuvos konferencijos dalyviai net prognozavo, jog Europa niekuomet nesusitars ne tik dėl to, ką vadinti genocidu, bet ir dėl požiūrio į XX amžių apskritai.
Bet visi sutarė, kad diskutuoti apie tai – savaime teigiamas dalykas ir žingsnis į priekį. Ar ne metas pagaliau tą patį suprasti ir Lietuvoje?
